Knygos sudarytoją dr. Rūtą Čapaitę kalbino Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vadovė dr. Ilona Strumickienė.
– Kaip kilo mintis sudaryti šią knygą ir kaip sekėsi mintį paversti knyga? Gal galite papasakoti ir apie istoriografinę situaciją – kiek klastočių tema yra ištyrinėta?
– Mintis kilo labai paprastai – falsifikatų tema aktuali visais laikais. Jais domėtasi dar Antikos laikais, viduramžiais, juos tiria ir šių dienų mokslininkai. 2020 m. buvo surengta konferencija šia tema (susirinko tikrai nemažai įvairių sričių mokslininkų), jos pagrindu buvo parengtas šis straipsnių rinkinys.
Pagalbiniai istorijos mokslai yra labai įvairūs – tai specializuotų mokslų grupė. Numizmatai aiškinasi, ar monetos yra falsifikuotos, politinės istorijos tyrėjai – ar dokumentas tikras, kronikoje ar šaltinyje pasakota istorija yra tikra ar falsifikuota? Nemažai dėmesio straipsnių rinkinyje skirta hagiografijoms (šventųjų gyvenimų tyrimams), tarp jų taip pat būta falsifikatų.
– Kaip buvo klastojama istorija?
– Falsifikatų arba klastočių buvo visais laikais. Klastočių iniciatoriai ir jų siekiai, kaip ir klastojimo objektai (tiek materialūs, tiek nematerialūs), buvo labai įvairūs. Skirtingi buvo ir falsifikuotojai – tiek kalbant apie visuomeninį statusą, tiek apie meistriškumą. Mokslinių straipsnių rinkinys „Surasti tiesą: pagalbiniai istorijos mokslai falsifikatų tyrime“ – tai siekis į falsifikatų problemą pažvelgti per pagalbinių istorijos mokslų prizmę.
Straipsnių autoriai – Lietuvos, Lenkijos mokslininkai, dirbantys mokslo institutuose, universitetuose, muziejuose, archyvuose.
Rinkinį sudaro 16 straipsnių. Juose per diplomatikos, genealogijos, heraldikos, sfragistikos, kodikologijos, paleografijos, numizmatikos, teisinės archeologijos, šaltiniotyros pačia plačiausia prasme, istorinės atminties prizmę aiškinamasi, kokių būta klastočių arba, atvirkščiai, kas buvo priskiriama klastojimui arba interpretuojama kaip falsifikatas, bet iš tiesų nėra falsifikatas.
Tyrėjai aptaria falsifikatų atsiradimo priežastis, paliečia tekstinio falsifikato definicijos viduramžiais problemą bei įvairialypę istorinės atminties klastojimo ar neklastojimo problematiką, kalba apie falsifikatų kokybę, klastotojų profesionalų veiklą, amžininkų kovą su falsifikatais ir falsifikuotojais.
– Kas yra šios knygos auditorija? Ar knygai skaityti reikia specifinio pasiruošimo?
– Skaityti gali kiekvienas žmogus, bet kartais reikės pažvelgti į enciklopediją ar perskaityti papildomą straipsnį, istoriografiją. Kai kurie straipsniai yra itin specializuoti, tarkim, Michalo Solomieniuko straipsnis apie Prahos Bibliją. Tekste autorius aiškinasi santykį tarp viduramžių Šventojo Rašto perteikimo bei dauginimo ir nūdienos Biblijos leidimų.
Tai, kas istoriografijoje kartais vadinama klastote, erezija, dažnai būdavo susiję tik su kvalifikacijos trūkumu neturint piktų kėslų. Skaitydama šį straipsnį neretai turėjau papildomai pasigilinti, nes jame kalbama apie Biblijos struktūrą, iliuminacijas, – prireikia papildomų žinių.
Tą patį galima pasakyti apie Adamo Szwedaʼos straipsnį. Jame rašoma apie transumptus ir santykius tarp Vokiečių ordino, Lenkijos ir Lietuvos, todėl reikia išmanyti, kaip funkcionavo notariniai instrumentai.
– Jau užsiminėte apie pagalbinius istorijos mokslus. Gal galėtumėte plačiau apie juos papasakoti? Koks jų santykis su istorijos mokslu?
– Istoriografijoje dar diskutuojama dėl pagalbinių istorijos mokslų pavadinimo. Vartojamas dar vienas terminas – mokslai, padedantys pažinti istorijos šaltinius. Istorikams šie mokslai yra privalomi.
Tarkim, genealogija – be jos negalėtume kalbėti apie gimines, šeimas, asmens kilmę. Aiškinantis giminės istoriją, iš karto pasitelkiami papildomi mokslai. Pirmiausia tai susiję su praktine paleografija – tekstų perskaitymu: jeigu tekstas rašytas viduramžiais, jis bus parašytas gotikiniu kursyvu, jei naujaisiais laikais – gotikiniu ir humanistiniu kursyvu.
Humanistinis kursyvas, kad ir ranka rašytas, truputį primena dabartinį kompiuterinį pasvirąjį šriftą, bet vokiškajam gotikiniam kursyvui perskaityti reikia ne tik kalbos žinių, bet ir įgūdžių, nes yra bent dvylika kursyvo variantų ir tai labai sunkiai perskaitoma.
Paleografija tiria ir rašto raidą – kaip kuriuo metu buvo rašoma. Šiandien rašome, kaip mums patinka, o viduramžiais buvo tam tikri reikalavimai, kokia turi būti rankos pozicija, kaip reikia laikyti plunksną. Raštininkas tais laikais buvo tas pats, kas vėliau rašomoji mašinėlė ar kompiuteris, jo ranka turėjo būti išlavinta.
Tirdami falsifikatus kartais susiduriame su asmenų dviraštyste ar triraštyste, kai vartojami keli skirtingi lotyniškosios sistemos variantai. Tarkim, gotikiniu raštu to pat asmens pasirašytas autografas absoliučiai skiriasi nuo pasirašyto humanistiniu raštu. Nežinodami, kad žmogus mokėjo lotynų, vokiečių, prancūzų kalbas, tekstą ar net parašą galime interpretuoti kaip klastotę arba priskirti jį kitam asmeniui.
Genealogija labai siejasi su heraldika. Tai apima įvairius dalykus: giminių sąjungas, herbo kompoziciją ir komponavimą. Pagal tam tikras taisykles ir nuokrypius sprendžiama, ar herbas yra falsifikuotas ar ne, ar jis galėjo būti pridėtas prie tam tikro dokumento.
Su genealogija ir heraldika siejasi sfragistika, nes istorikui, kuris tyrinėja geopolitinę ir politinę istoriją, privaloma tirti antspaudus ir spaudus. Sfragistika susijusi su dokumentų patikimumu, diplomatika, epigrafika.
Turbūt mažiausiai paplitęs, bet nepaprastai svarbus mokslas yra kodikologija – rankraštinių knygų tyrimai. Šis mokslas tiria rankraštines knygas iki XVI a. pirmosios pusės, kai spausdinta knyga išstūmė rankraštinę, ir apima daug dalykų: knygos formatą, turinį, struktūrą, iš ko pagaminta knyga, koks jos įrišimas, iliuminacijos.
Kodikologai susiduria su tokiu dalyku kaip destruktų tyrimas. Kas tai yra? Viduramžiais, o ir vėliau, į vieną knygos tomą galėjo būti sudėti keli visiškai skirtingi veikalai. Kodikologas pagal turinį nustato, iš kokios knygos ar kodekso yra paimtas fragmentas.
Teisės archeologija tiria materialius ir nematerialius objektus, kurie skirti teisinių normų apibrėžčiai. Tai insignijos – valdovų ženklai, taip pat teismų priesaikos, ceremonialai, bausmės įrankiai, bausmės taikymas.
Dar yra numizmatika – mokslas apie pinigus.
– Esate vieno iš knygos straipsnių autorė – rašote apie tai, kaip paleografija gali padėti spręsti dokumentų autentiškumo problemą, tad su falsifikatais susidūrėte turbūt ne kartą. Gal galėtumėt prisiminti įspūdingiausius?
– Vienas iš tokių saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje – tai 1475 m. spalio 15 d. Bogdano Sakavičiaus Andruškovičiaus dotacija Hruzdovo bažnyčiai ir jos klebonui, pagal kurią suteikiamas išlaikymas. Ji datuota 1475 m., bet pamačius pirmas įspūdis buvo: „O varge, kodėl taip prastai suklastota?“.
Šis dokumentas parašytas tokiu raštu, kurio tuo metu dar nebuvo. Toks raštas, maniera ir stilius atsirado gal po penkiasdešimties metų. Klastotojai turi labai išmanyti rašto istoriją.
Taip pat yra tariamai 1501 m. Aleksandro Jogailaičio dokumentas, bet jis parašytas XVII a. humanistiniu – vadinamuoju barokiniu „testeggiata“ stiliaus – kursyvu. Imi svarstyti, kodėl taip prastai suklastota?
Žinoma, yra labai gerų falsifikatų, kurie tiesiog daro įspūdį dėl kvalifikacijos, tarkim, Italijoje pagamintas falsifikatas „Liber diurnus“. Jame surašytos popiežiams skiriamos privilegijos ir dovanojimai, susiję su teritorinėmis valdomis. Ilgą laiką kodeksas buvo datuojamas X–XI a., bet iš tikrųjų jis yra sukurtas XV a. pradžioje.
Tai nustatyta tik XX a. septintajame dešimtmetyje – taip gerai jis buvo sukurtas. Nustatyti falsifikatą pagelbėjo dvi disciplinos – lotynų kalba ir paleografija. Paleografiniu požiūriu buvo padaryta vienintelė klaida – ant raidės i buvo uždėtas taškas, o juk X a. to nedarydavo.
– Knygoje yra straipsnis, kuriame pasakojama apie falsifikatą, vadinamą tobula klastote...
– Tai yra straipsnis, skirtas Vengrijos–Lenkijos kronikai, kuri yra sudėliota iš kelių kronikų. Straipsnio autorius Ryszardas Grzesikas įrodo, kad knygoje kalbama apie faktus, kurių nebuvo, bet kurie iki šiol buvo vertinami kaip tikri. Mokslininkai debatuoja apie įvykius, kurių iš tikrųjų nebuvo!
Tai yra tobula klastotė: sudėta iš kelių kronikų, datuojama XIII a. ir net XX a. dar vertinta kaip tikrų įvykių aprašymas.
– Ar galima falsifikavimą vertinti įvairiai? Ar tik blogai?
– Suklastoti dokumentą, sutartį ar pinigus buvo ir yra blogai, už tai yra griežtai baudžiama. Tačiau viduramžiais buvo sakoma „klastojimas aukštesnio gėrio labui“.
Nūdienos istoriografijoje yra žinoma apie kai kurių privilegijų, pavyzdžiui, suteiktų vienuolynams, klastotes. Vieni geriausių klastotojų buvo cistersų vienuoliai (tas pats pasakytina ir apie Vokiečių ordiną, jie buvo profesionalai) – jų viduramžių (tarkim, XII a.) klastotės yra parengtos tobulai. Falsifikatus jie kurdavo atitinkamos epochos raštu, to buvo mokomi.
Dabartiniai istorikai juos iš dalies gina, nes nekariniam ordinui apsiginti nuo gerai ginkluotų riterių buvo beveik neįmanoma. Apsiginti jėga negalėjo, tad klastodavo dokumentus.
Kaip tai vykdavo? Žmogus, kuris iš tikrųjų išdavė originalą, dažniausiai jau seniai būdavo išėjęs anapilin. Taigi suklastojamas naujas dokumentas, prikabinamas antspaudas ir nunešus valdovui sakoma, kad štai, žiūrėkit, jūsų šviesiausiasis senelis skyrė mums tokią privilegiją (tuo metu kunigaikščiai ir didikai nebuvo labai raštingi). Jeigu valdovas ją patvirtindavo, būdavo daromas transumptas. Taip būdavo apginamos valdos.
Klastojimų siekiai būdavo pragmatiniai – finansiniai, dėl valdų, buvo klastojami kvitai, sąskaitos. Kita sritis – giminės istorijos, herbų klastojimas siekiant užimti aukštesnę padėtį visuomenėje.
Viduramžiais klastojimas buvo vertinamas blogai.
– Akivaizdu, kad už klastojimą buvo taikomos ir sankcijos. Kokių bausmių sulaukdavo falsifikuotojai?
– Apie falsifikuotojų bausmes knygoje rašo Gitana Zujienė. Tiesa, ne visi sulaukdavo bausmių... Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje už klastojimą buvo skiriamas sudeginimas, nukirsdinimas, pakorimas, buvo galima gauti ir dvylika mėnesių kalėjimo (kartais būdavo sutrumpinama iki šešių mėnesių).
Europoje rafinuotumu visad išsiskirdavo italai – čia už suklastotus dokumentus notarams būdavo nukertamas nykštys. Mat anuomet Prancūzijoje ir Italijoje plunksna būdavo laikoma tarp dviejų pirštų – nykščio ir smiliaus arba tarp trijų – nykščio, smiliaus ir didžiojo – pirštų. Nukirtus nykštį laikyti plunksną tapdavo komplikuota...
– Išties žiaurios bausmės. Jos parodo ir primena, kad klastojimas yra negeras dalykas. Ar naujosios technologijos padeda tirti klastotes, palengvina tyrinėtojų darbą?
– Nuo seno vienas iš dokumentų klastojimo būdų buvo teksto ištrynimas: visas pergamento tekstas nuplaunamas ir parašomas naujas, paliekamas tik originalus antspaudas ir kanclerio parašas. Jeigu tai atlikta prastai, matyti, kad po naujuoju tekstu kažko būta, – net amžininkai tai pamatydavo.
Bet yra labai gerai suklastotų tekstų, ypač atliktų ant gero ir storo pergamento, vadinamojo palimpsesto. Plika akimi nematyti, bet kažkas įtartina...
Dabartinės technologijos leidžia perskaityti paslėptus tekstus, padeda ištraukti tai, kas yra po užrašytuoju tekstu. Tai labai pagelbėja.
XX a. pirmoje pusėje ir net XIX a. paslėptą tekstą bandyta išryškinti naudojant cheminius reagentus – tekstas trumpam iškildavo, bet reagentai paveikdavo pergamentą ir sugadindavo patį dokumentą.
Aptarėme tik dalį klastočių, o juk klastodavo daug ką – ir vynus, ir ginklus. Dabartiniai mokslai (metalo tyrimai, cheminiai tyrimai, padedantys atpažinti, ar pergamentas yra pasendintas, ar ne, ir kita) labai padeda tirti klastotes.
