Paroda apima laikotarpį nuo Sąjūdžio pradžios iki visuotinį tarptautinį Lietuvos Respublikos pripažinimą ženklinusio mitingo 1991 m. rugsėjo 1-ąją. Visą šį laikotarpį galima padalyti į du skirtingus etapus.
Pirmasis, pasibaigęs Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu 1990 m. kovo 11-ąją, buvo šviesus, euforiškas, ne veltui pavadintas Dainuojančia revoliucija. Bet iki tikros laisvės bei tarptautinio pripažinimo dar buvo likę beveik pusantrų nelengvų metų, kupinų dramatiškų įvykių.
Maskvos pradėtas ideologinis karas ir ekonominė blokada, tragiškos 1991 m. sausio dienos, žudynės Medininkų pasienio punkte, Maskvos pučas... Neapsieita be aukų.
„Vis dėlto Lietuvos žmonės garbingai atlaikė visus išbandymus ir galime džiaugtis laisve. Tą neįtikėtinai svarbų mūsų šaliai laikotarpį ir mėginu čia atspindėti“, – teigia V. Daraškevičius, aktyviai dalyvavęs 1988-ųjų birželį prasidėjusiame Sąjūdyje.
„Stengiausi nepraleisti nė vieno didesnio renginio, visur aktyviai fotografavau. Nebuvau oficialiosios spaudos atstovas, akreditacijų neturėjau, todėl į uždarus renginius patekdavau retai. Ne tai man buvo įdomiausia.
Ir tuomet, ir dabar manau, kad didžiausia šio unikalaus judėjimo jėga buvo ne jo lyderiai, bet taip vieningai ir masiškai į jį įsitraukę Lietuvos žmonės. Tad daugiausia ir stengiausi fiksuoti jų nuotaikas, – nuostabą, ryžtą, viltį, džiaugsmą, kurias tiesiog spinduliavo susirinkusiųjų veidai.
Sąjūdžio renginių akimirkas fiksavau nuo jo pradžios iki pat 1991 m. rugsėjo. Medžiagos susikaupė gausybė. 2008-uosius paskelbus Sąjūdžio metais, kilo mintis dalį jos parodyti platesnei visuomenei.
Su dienraščiu „Lietuvos Žinios“ 2008 m. liepą pradėjome ilgalaikį projektą. Skiltyje „Sąjūdžio metai. Fotokronika“ sinchroniškai prieš 20 metų vykusiems svarbesniems įvykiams buvo spausdinamos fotografijos su trumpais komentarais. Ši medžiaga ir sudaro parodos pagrindą“, – komentuoja fotomenininkas.
