Nuo šios savaitės Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vilniečiai ir miesto svečiai gali išvysti šviesaus atminimo dailininkės Dalios Mataitienės atkurtus prūsiškus istorinius drabužius parodoje „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ bei prisiminti senosios Prūsijos likimą.
Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-osios metinėms paminėti sumanyta paroda savo kelionę po Lietuvą pradėjo 2023–aisiais. Pirmoji jos stotelė buvo Mažosios Lietuvos istorijos muziejus Klaipėdoje, vėliau parodos sulaukė Šilutės Hugo Šojaus muziejus ir Dovilų etninės kultūros centras.
Vilniuje ekspoziciją galima apžiūrėti iki vasario 25 dienos. Vėliau ji keliaus į Molėtus ir Kėdainius.
Atskleidė tautos savitumą
Šios parodos pagrindas – Lietuvių folkloro teatro spektaklis „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ (libreto autorius ir režisierius Povilas Mataitis, scenografė ir kostiumų autorė Dalia Mataitienė). Jo premjera įvyko 1989 m. liepos 15 d., minint Žalgirio mūšio 579 metines.
Spektaklyje skambėjo autentiškos Mažosios Lietuvos mirusiųjų pagerbimo giesmės, Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“ fragmentai, vaizduojantys žūtbūtines prūsų ir Kryžiuočių ordino kovas. Pasitelkus Prūsijos istorijos šaltinius, Švento Rašto ištraukas, Martyno Mažvydo „Katekizmusa prasty žadei“ ir kitą medžiagą, aukštintas tautos dvasingumas, kaip amžinoji vertybė.
D.Mataitienės atkurti prūsiški drabužiai atskleidė išskirtinį prūsų savitumą ir aukštą dvasinę kultūrą. Lietuvininkų merginų ir moterų archajiškoji marginė buvo atkurta pagal Cristopho Hartknocho veikalą „Senoji ir naujoji Prūsija“(1684), apsiaustas–pamuštinė, aukštos, juodos, cilindro pavidalo kepurės – pagal Theodoro Lepnerio knygos „Prūsų lietuvis“ ( 1690 m.) piešinius.
Įdomūs buvo ir kitų spektaklio veikėjų kostiumai: evangelikų kunigo drabužis, metraštininkų apsiaustai, viduramžiškos mados skrybėlės, kiti XVI–XVII a. lietuvininkų tradiciniai drabužiai.
Turtino lietuvių kultūrą
Mažoji Lietuva – XVI a. istoriškai susidariusi sritis Priegliaus upyne ir prie Nemuno žemupio iš XIII a. kryžiuočių užkariautų baltų žemių: Nadruvos, Skalvos, Sembos, šiaurinės Bartos, šiaurinės Notangos, Pilsoto, Karšuvos ir kitų. Kartografijoje iki XVIII a. pradžios Prūsijos hercogystės teritorijai priklausiusios baltų žemės buvo vadinamos senaisiais Prūsos žemių pavadinimais.
Smaugiami germanizacijos, tų vietovių gyventojai linko į savo kraujo brolius lietuvius. Taip iš visų čia gyvenusių baltų maždaug XVI a. susidarė Mažosios Lietuvos etninė grupė – lietuvininkai.
Parodoje pabrėžiamas buvusioje prūsų teritorijoje gyvenusių žmonių išskirtinis indėlis į lietuvių kultūrą ir raštiją. Būtent čia 1547 m. pasirodė pirmoji lietuviška knyga, o 1653 m. – pirmoji lietuviškoji gramatika, Jonas Bretkūnas 1579–1590 m. pirmą kartą į lietuvių kalbą išvertė, o autorių kolektyvas 1735 m. išleido Bibliją.
1706 m. kunigas Jonas Šulcas parengė pirmąją pasaulietinio turinio lietuvišką grožinės literatūros knygą „Ezopo pasakėčios“, o Kristijono Donelaičio poema „Metai“, parašyta apie 1765–1775 metus, yra žinomiausias lietuvių grožinės literatūros kūrinys, lyg didžiulis kalnas iškylantis tarp lietuviškų katekizmų, giesmynų ir pamokslų.
XIX a. Karaliaučiuje ir ypač Tilžėje buvo spausdinamos lietuviškos knygos lotyniškais rašmenimis – katekizmai, nedideli traktatai, lietuvių literatūros klasikų veikalai, laikraščiai Aušra“ ir „Varpas“, kuriuos lietuvių knygnešiai slapta pergabendavo per sieną ir platindavo Didžiojoje Lietuvoje.
Tilžėje įsikūrė Lietuvių literatūros draugija, veikė lietuviškos draugijos ir susivienijimai. Karaliaučiaus universitete veikė Lietuvių kalbos seminaras, kuriame Teologijos fakulteto studentai galėjo pramokti lietuviškai. Mažojoje Lietuvoje vyko gerokai aktyvesnis kultūros gyvenimas nei Didžiojoje, kur lietuviai kentė Rusijos valdžios priespaudą.
Čia gimė ir kūrė Liudvikas Rėza, Vydūnas, Ieva Simonaitytė.
Šalia kostiumų – leidiniai
Parodoje eksponuojamos pirmosios lietuviškos knygos, tautinio atgimimo leidiniai „Aušra“ ir „Varpas“, senosios Prūsijos žemėlapiai, Karaliaučiaus miesto planas, lietuvininkus vaizduojantys piešiniai iš Kasparo Schuetzo (1592 m.), Friedricho Samuelio Bocko (1782 m.) ir Ch, Hartknocho (1684 m.) leidinių.
Dailininkės D. Mataitienės spektakliui sukurti drabužiai primena Mažosios Lietuvos gyventojų apdarus, kurie išlaikė seniausius bruožus dėl protestantiško konservatyvumo, išsiskyrė santūriomis tamsiomis spalvomis.
Raštuoti, spalvingi lietuvininkių merginų ir moterų drabužiai verti išskirtinio dėmesio: merginų ir ištekėjusių moterų galvos apdangalai buvo skirtingi, archajiškoji marginė dėvėta dvejopai, XVI-XVII a. lietuvininkų kasdieniniai tradiciniai drabužiai (sermėgos, trumpos kelnės, baltos puskojinės ir veltinės skrybėlės – magierkos) ir kiti rūbai buvo sutinkami tik šiame regione.
Tautiniai drabužiai Mažojoje Lietuvoje nuo seno buvo dėvimi kaip šventinis rūbas, kaskart keičiant bei įvairinant jo dalis ir ieškant vis naujų derinimo būdų. Vienaip buvo rengiamasi per vestuves, kitaip einant į svečius ar į bažnyčią.
Parodoje galima išvysti spektaklio „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ vaizdo įrašo fragmentus, fotografijas, išgirsti lietuvių ir prūsų kalbomis įrašytą K. Donelaičio „Metų“ pradžią.
Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
