Ugnės Karvelis gyslomis tekėjo menininkės ir kūrėjos kraujas. Ji buvo ragana, kerėtoja, aiškiaregė.

Gyvenau pas Ugnę kurį laiką Paryžiuje, Savojos (Rue de Savoie) 19 gatvės bute.

Miegojau pirmame aukšte tarp Julio Cortazaro piešinių, grafikos lakštų ir koliažų, mat pasaulinio garso rašytojas norėjo būti pripažintas ir pasaulinio garso dailininku.

Deja, šiai idėjai likimas nesuteikė sparnų. Ilgai vartydavau J.Cortazaro piešinius ir eskizus, kol nulūždavau lovoje.

Beveik kiekvieną naktį, apie trečią valandą, mane iš sapnų pažadindavo raudantis U.Karvelis balsas, sklindantis iš jos juodo melancholijos bokšto – miegamojo kambario antrame aukšte: „Vytai, atnešk!“

Keldavausi, imdavau penkių litrų kartoninę vyno dėžę iš virtuvės ir kopdavau į Ugnės naktinių kliedesių kalną. Vos tik išgėrusi stiklą vyno Ugnė užsirūkydavo. Na, tuomet prasidėdavo ilgos „lotynosų“ pasakos, istorijos, prisiminimų skivytai.

Privalėjau gerti vyną drauge, dalyvauti pokalbyje, nes kitaip būčiau išprotėjęs.

[[ge:lrytas:lrytas:34623720]]

Ji, jauna nekalta mergaitė, susipažino su barzdotu seniu „Gallimard“ leidykloje Paryžiuje, kur Ugnė redagavo Pietų Amerikos ir Rytų Europos rašytojų knygas.

Čia istorija pasisuka ir įskelia kibirkštį mergelės ir pabaisos likime: Ugnė įsimyli J.Cortazarą, o šis – jauną merginą su Lietuvos šaknimi pažastyje.

Rašytojas palieka mylimą žmoną argentinietę Aurorą Bernardez ir su beveik trisdešimčia metų jaunesne skaisčiaveide mergaite Ugnele pabėga į Kubą pas savo draugą Fidelį Castro.

Vytai, tu nežinai, kokia buvo Kuba 7–8 dešimtmečiais! Rojus Žemėje!

Maxas Frischas mėgino aprašyti savo romane „Homo Faber“ gal ir neblogai, bet tai buvo devintas vanduo nuo kisieliaus. M.Frischui reikia slėptis. Jis buvo mūsų kompanijoje trečioje vietoje, toks sukaustytas bambeklis šveicaras!

Aš per Julio išmokau ispanų kalbą ir Lotynų Amerika man atvėrė savo širdį!

Mes visi šventėme meilę, laisvę ir draugystę: Gabrielis Garcia Marquezas, Jorge Luisas Borgesas ir Pablo Neruda buvome neišskiriama draugų šutvė! Tik vėliau prie mūsų kompanijos prisišliejo Milanas Kundera!

Mes visi spinduliavome laime ir lygybe, o kaip „lotynosai“ mokėjo džiaugtis gyvenimu! Romas, saulė ir vandenynas, rodėsi, niekuomet nesibaigs.

Tada Julio ištarė lemtingus žodžius: „Svarbiausia gyvenime ir kūryboje yra homo ludens, žaidžiantis žmogus!“ Jis laikėsi šio principo iki pat mirties.

Žinoma, o kaip kitaip?

Aš buvau dar jauna, šiek tiek kvaištelėjusi, tačiau laiminga „chica“.

Rašytojai buvo vyresni už mane 20–30 metų. O kai jie ėmė mirti vienas po kito, likau visiškai viena! Vien tik ašaros!

Mes buvome neišskiriami kompanionai iki tos akimirkos, kai neturtingi Lotynų Amerikos rašytojai pradėjo skinti Nobelio literatūros premijas!

Su G.Garcia Marquezu staiga tapo neįmanoma susikalbėti, P.Neruda apskritai dingo iš akių palikęs pas mane tik savo sulaužytą gitarą...

Jų žmonos ėmė tvarkyti finansinius reikalus, ir Kubos laikų laimė žlugo, mūsų santykius užliejo Arkties ledas...

Mes su Julio persikėlėme į Čilę pas mūsų bičiulį, „camaradą“, buvusį Čilės prezidentą Salvadorą Allende. Bet tada įsiplieskė karas, bombos, sprogimai.

Bėgome, kur akys mato, slėpėmės namų rūsiuose, gyvenome pogrindyje.

Jums atrodo, kad Sibire lietuvius kankino ir žudė! O mūsų draugus Čilėje pučistai perskeldavo kardu pusiau, moterims į tarpkojį įleisdavo gyvatę ir laukdavo, kol ji kančiose nudvės. Kankintojai tik juokėsi, jiems buvo linksma! Siaubinguose skausmuose mirė mūsų bendražygiai, bet dabar ne apie tai.

[[ge:lrytas:lrytas:34623387]]

Staiga Ugnė tarė: „Renkis! Eisime pasivaikščioti!“ Laikrodis rodė 5 val. ryto. Pamaniau, kad madame Ugnė prasidėjo baltieji arkliai!

Apsirengiau šilčiau ir ankstyvą metą patraukėme į naktinę gėlių parduotuvę. Ugnė nupirko visą puokštę raudonų rožių.

Vyno turėjome sočiai, ir aš, kaip iškilusis Sančas Pansa, patraukiau savo riterio Don Kichoto kliedesių viešpatijon.

Deja, Ugnė nekliedėjo! Ji aiškiai pasirinko mane savo teatrališkos misterijos pasiuntiniu.

Ankstyvą ir šaltą pavasario rytą mes truktelėjome link Naujojo (Pont Neuf) tilto. Devintasis tiltas yra Paryžiaus tituluota legenda ir meilužių priesaikų štabas.

Tačiau Ugnė turėjo labai žemišką planą. Visą naktį nemigę su rožių puokšte glėbyje mes atsidūrėme tilto vidury.

„Vytai, tu žinai tokį rumunų kilmės austrų poetą Paulį Celaną?“ – paklausė Ugnė. Taip, Ugne, žinau: „Balandis baltas šmėsteli, aš myliu...“

Jį į lietuvių kalbą vertė Sigitas Geda. Kelis eilėraščius esu skaitęs vokiškai. Nuostabus poetas!

„Girdėjau apie Sigito vertimą, todėl ir norėjau pakviesti jį atvykti į Paryžių, bet nepavyko.

O buvo taip: tą lemtingą naktį P.Celanas nušoko nuo Pont Neuf tilto ir nusiskandino Senoje“, – atsiduso.

Man trenkė absoliučiai blaivus lietuviškas Perkūnas kuoka per galvą. „Ugne, tu sapalioji?!“ – nusistebėjau.

[[ge:lrytas:lrytas:4628544]][[ge:lrytas:lrytas:1100524]][[ge:lrytas:lrytas:31814823]][[ge:lrytas:lrytas:32274300]]

„Ne, tai tiesa! P.Celanas sirgo sunkia depresija ir paryčiais skambinėdavo savo draugams! Visiems jis įkyrėjo iki gyvo kaulo! Aš nusižudysiu, aš nusižudysiu! Tai žudykis, po velnių, tiktai leisk mums miegoti!

Tą rytą Paulis paskambino telefonu J.Cortazarui, o šis nenorėjo su juo kalbėtis ir perdavė ragelį man. Aš paklausiau Paulio dūsavimų ir padėjau ragelį, labai norėjau miego.

1970 metų balandžio 20-osios rytą mūsų dangų perskrodė kraupi žinia – pasaulinio garso poetas P.Celanas nusižudė...

Aš iki šiol jaučiuosi kalta, kodėl su juo tą naktį nepasikalbėjau, kodėl padėjau telefono ragelį?“ – pasakojo ji.

Po gero vyno gurkšnio Ugnė ėmė mėtyti rožes į Senos upę. Ji skaitė be menkiausio užsikirtimo nepriekaištinga vokiečių kalba P.Celano eilėraštį „Mirties fuga“:

„Schwarze Milch der Fruhe wir trinken sie abends

wir trinken sie mittags und morgens wir trinken sie nachts...“

Stovėjau ištiktas stabo ir klausiausi plazdančio Ugnės gokčiojimo: „Juodąjį rytmečio pieną mes geriame vakare

mes geriame jį per pietus ir iš ryto

mes geriam jį naktį...“ (Vyt.Karaliaus vertimas.)

Ugnė meldėsi, atgailavo, raudojo.

Nevalingai atkartojau visus nusidėjėlės apeigų gestus.

P.Celanas atrodė pasiekiamas ranka, kaip koks Vytautas Šapranauskas, kuris paskutinę gyvenimo akimirką skambino telefonu savo artimiems bičiuliams ir niekas su juo nenorėjo kalbėtis, tik mirtis!

Gomuryje ledėjo raudonasis vynas, akyse suakmenėjo ašaros, vaizdiniai ir realybė pleveno rytmečio rūke.

Aš buvau tikriausias viduramžiškos misterijos pranašautojas ir liudytojas.

Ugnė baigė skaityti eilėraštį, o mes sumetėme visas rožes į Seną.

Tyloje grįžome namo ir ėjome kiekvienas į savo kambarį miegoti.

Šiandien prisimenu tą ankstyvą pavasario rytą Paryžiuje ant Pont Neuf tilto kaip fantasmagorinį Ugnės Karvelis sapną, kuriame dalyvavau ir veikiau pagal magiškus paslaptingos būties dėsnius.

P.Celanas alsavo visai šalia, ilgai dar gėriau jo juodąjį rytmečio pieną, kol apsiverčiau lovoje ant kito šono ir užmigau...

Poetas liko gulėti Senos dugne.

* * *

U.Karvelis (1935 m. birželio 13 d. Noreikiškės – 2002 m. kovo 4 d. Paryžius) – Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėja, literatūros kritikė, vertėja. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus. Studijavo Sorbonoje, Aukštųjų politinių mokslų institute Paryžiuje, Kolumbijos universitete Niujorke.

1959–1983 m. buvo leidyklos „Editions Gallimard“ tarptautinio skyriaus darbuotoja, vėliau – Lotynų Amerikos, Ispanijos, Portugalijos ir Rytų Europos literatūros skyrių vadovė, laikraščio „Le Figaro“ bendradarbė. 1993–1995 m. – Lietuvos Respublikos laikinoji reikalų patikėtinė, 1995–2002 m. – ambasadorė prie UNESCO.

Į prancūzų kalbą išvertė S.T.Kondroto romaną „Žalčio žvilgsnis“, M.Martinaičio poezijos rinktinę „Debesų lieptais“ (1997 m.), R.Gavelio, J.Ivanauskaitės, B.Vilimaitės novelių, A.Grybausko, A.A.Jonyno, G.Patacko eilėraščių, įvairiuose leidiniuose paskelbė lietuvių kultūros ir istorijos apžvalgų.

Kurioziškos istorijos – iš pirmų lūpų: „Julio Cortazaro draugė diplomatė Ugnė Karvelis buvo ragana, kerėtoja, aiškiaregė“