Kaip didikų užrašai padėjo atkurti operą Varšuvos karališkojoje pilyje

Varšuvoje operai net buvo paskirtas atskiras karališkosios pilies korpusas. Teatras veikė per tris aukštus, pastatymams buvo kuriami libretai, muzika, scenografija, mašinerija ir kostiumai.

Neįtikėtinai operos istorijai Varšuvos karališkojoje pilyje atidaryta paroda „Didysis žaidimas. Vladislovo Vazos opera Varšuvos karališkojoje pilyje“. Parodoje, pasakojant apie operos žanro atsiradimą Abiejų Tautų Respublikoje, atskleidžiama, kaip anuomet buvo naudojamasi kultūra, siekiant valdžios, reprezentacijos ir politinės komunikacijos.

Lenkijos ir Lietuvos valdovo dvare muzika, poezija, scenografija, architektūra ir įspūdingi scenos efektai buvo jungiami į vientisą reginį, turėjusį stebinti publiką ir stiprinti valdovo autoritetą.

„Tai pasakojimas apie epochą, kai menininkai, siekdami atgaivinti antikinio teatro tradicijas, sukūrė naują meno formą – operą, sujungusią kelias kūrybos sritis. Kartu tai teatro, kaip galios instrumento, istorija“, – teigė parodos kuratorius dr. Jacekas Żukowskis.

Idėją Varšuvoje įrengti pirmąjį operos teatrą Vladislovas Vaza atsivežė iš Italijos. 1624–1625 m. būsimasis valdovas, tada dar jaunas princas, leidosi į ilgą kelionę po Europos valdovų bei didikų dvarus ir miestus.

Jį lydėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai ir valstybės pareigūnai Albertas Stanislovas Radvila ir Steponas Pacas. Jie buvo išsilavinę ir labai patikimi Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Vazos pagalbininkai. Abu savo kelionės su jaunuoju princu įspūdžius žymėjosi dienoraščiuose ir būtent iš šių įrašų šiandien galima atkurti, kaip kilmingi keliautojai susipažino su tuo metu Italijoje gimstančiu operos menu.

Florencijoje, Romoje, Parmoje ir Venecijoje būsimasis valdovas Vladislovas Vaza savo akimis išvydo ankstyvąsias operas, susipažino su naujausiomis teatro idėjomis, scenografijos naujovėmis ir įspūdingais baroko epochos reginiais, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų dienoraščiai tapo vienais ankstyviausių lietuvių kelionių aprašymų.

Užrašuose atsispindi kelionės maršrutas, oficialūs susitikimai, taip pat žavėjimasis architektūra, kitais menais, ceremonijomis bei naujais scenos reginiais. Ši medžiaga yra svarbus šaltinis, kuriuo remdamiesi Varšuvos karališkosios pilies tyrėjai parodoje atkūrė Vladislovo Vazos teatro istoriją.

XVII a. žmonės operą suvokė ne vien kaip muzikinį kūrinį. Pirmiausia tai buvo technologinis stebuklas: visi laukdavo besikeičiančių dekoracijų, specialiųjų efektų, scenos mechanikos kuriamos mistikos. Žiūrovų akyse atsiverdavo kalnai, griūdavo rūmai, siausdavo audros, o iš dangaus nusileisdavo mitologinės būtybės.

Varšuvoje ir kiek vėliau Vilniuje tokius reginius kurdavo italų architektas ir scenografas Agostino Locci. Vladislovo Vazos teatre jis efektams kurti naudojo pažangiausias to meto scenos technologijas.

Paroda Varšuvoje padalyta į dešimtį temų, eksponatai surinkti iš įvairių Europos muziejų ir kolekcijų. Tarp jų – valdovų, kompozitorių portretai, muzikos instrumentai, maketai, scenografijos projektai, operų tematiką atspindintys to meto tapybos darbai, kostiumų piešiniai, natos, senieji leidiniai, teatro dokumentai bei scenografijos elementai.

Vienas įspūdingiausių ekspozicijos akcentų – XVII a. Varšuvos karališkosios pilies teatro scenos rekonstrukcija, leidžianti lankytojams patiems išbandyti, kaip buvo vaidinami spektakliai, kaip veikė mašinerija. Dekoracijas galima stumdyti po sceną, sukelti „bangas“, išgauti vėjo, griaustinio, krušos ar jūros bangų garsus. Atvirame edukacijos kambaryje galima pasimatuoti teatro kostiumų, piešti ar ramiai paskaityti knygą.

Parodos eksponatai atskleidžia ir operos istoriją Lietuvoje. Valdovo Vladislovo Vazos kultūrinės iniciatyvos persikėlė ir į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kur 1636 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje buvo parodyta pirmoji italų opera „Elenos pagrobimas“ („Il ratto di Helena“).

Muziką sukūrė kompozitorius Marco Scacchi, libreto pagal antikinį siužetą autoriumi buvo pasirinktas Virgilio Puccitelli. Parodoje galima išvysti ir šią operą primenančius eksponatus, atkurtas mitologines jūros būtybes, kurios naudotos kaip scenos dekoracijos.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje per du dešimtmečius Vladislovo Vazos rūmų teatras tapo ryškiu muzikinės kultūros centru – Vazų kapeloje dirbo apie keturiasdešimt muzikantų. Rūmų svečiai dalijosi įspūdžiais, rašė apie aukščiausio lygio solistus, kompozitorius ir muzikantus. Vilniuje, tiesa, nebuvo specialios teatro salės, tad spektakliams buvo pritaikomos didesnės rūmų menės. Ši pradžia vėliau padarė didelę įtaką visos Abiejų Tautų Respublikos europinės kultūros raidai.

Taigi, paroda Varšuvoje pasakoja ne tik apie vieno valdovo teatro pomėgį. Ji primena bendrą Lietuvos ir Lenkijos kultūros istoriją, kurioje svarbi vieta tenka ir Lietuvos didikams Steponui Pacui ir Albertui Stanislovui Radvilai. Jų užrašyti kelionės įspūdžiai šiandien leidžia suprasti, kaip prieš keturis šimtmečius mūsų kraštuose atsirado operos tradicija, praturtinusi šio regiono kultūrinį gyvenimą.