Portalo Lrytas skaitytojai ir projekto „Lietuvos saga“ komisija S. Daukantą (1793–1864) išrinko Akmenės Praeities žmogumi.
Lietuvių tautos istorikas, švietėjas, rašytojas, pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autorius S. Daukantas gimė Kalvių kaime (Skuodo r.), mokėsi Kretingoje, Žemaičių Kalvarijoje, o 1822 metais baigė Vilniaus universitetą.
Visą gyvenimą jis paskyrė Lietuvos istorijos tyrinėjimams, tautinės savimonės stiprinimui ir visuomenės švietimui. Dirbdamas Rygos generalgubernatoriaus raštinėje bei Rusijos senate Sankt Peterburge, rinko ir tyrinėjo Lietuvos istorijos šaltinius, rašė veikalus, skirtus lietuvių tautos praeičiai, kalbai ir kultūrai.
Paskutiniuosius gyvenimo metus S. Daukantas praleido Papilėje, kur 1864 m. gruodžio 6 d. mirė ir buvo palaidotas. Papilėje veikia S. Daukanto memorialinis muziejus.
Keistuolis, garsinęs Lietuvą
Apie paskutiniuosius trejus S. Daukanto gyvenimo metus Papilėje portalui Lrytas papasakojo Akmenės krašto muziejaus direktorė K. Dorofėjienė:
„Kurį laiką pas vyskupą Motiejų Valančių gyvenęs S. Daukantas į Papilę atvyko jau būdamas silpnos sveikatos. Jį savo namuose priglaudė kunigas Ignotas Vaišvila.
S. Daukantas buvo įdomus žmogus, daug kam atrodęs keistuolis. Prisiminimus apie jį užrašęs Papilės gyventojas Giršas Rutenbergas išleido knygelę, kurią pavadino „Simonas Daukantas lietuvių atgimimo pranašas“.
Susiję straipsniai
Vien jos pavadinimas sako, jog S. Daukantas buvo labai svarbi asmenybė ne tik šiam kraštui, bet ir visai tautai.
Prasidėjus 1863 metų sukilimui, I. Vaišvila buvo ištremtas iš Lietuvos, likęs vienas sunkiai sergantis S. Daukantas sunkiai susitvarkė su buitimi. Jis sulaukė iš tremties grįžtančio I. Vaišvilos, bet netrukus numirė.
Pasakojama, jog lietingą ir rūškaną dieną jo laidotuvėse dalyvavo vos keli žmonės, o karstą nešė trys moterys ir vienas vyras. Po sukilimo vyrų miestelyje tiesiog nebuvo.
– Ant aukšto piliakalnio esantis S. Daukanto kapas taip pat domina turistus. Kuo jis išskirtinis?
– S. Daukantas amžinojo poilsio yra atgulęs Papilės piliakalnyje, o jo kapas – išties išskirtinis. Paprastai numirę žmonės į kapą guldomi kojomis į bažnyčios pusę. Sakoma,tam, kad grįžtų į šventovę.
O S. Daukantas paguldytas skersai. Sklandė legenda, esą taip jis buvo palaidotas kaip pagonis. Tačiau tai netiesa – S. Daukantas buvo tikintis žmogus, bet jis tyrinėjo ir rašė apie pagoniškąją Lietuvą, tyrinėjo tautos šaknis. Dėl to žmonėms atrodė, kad jis pats yra pagonis. O kapinėse jis gulėjo ir tebeguli taip dėl to, kad jo kojūgalyje stovėjo koplyčia. Dabar ji jau sudegusi.
Lankyti S. Daukanto kapo pastaraisiais metais turistų grupėms nerekomenduojama dėl slenkančio piliakalnio šlaito.
– Esate sakiusi, kad S. Daukantas buvo didi asmenybė, pasodinusi lietuvių tautą prie Europos tautų stalo. Ką tai reiškia?
– Iki S. Daukanto apie mus niekas nežinojo. Jis mus pristatė Europai ir Pasauliui, pasakė, kad mes – svarbūs ir galingi. S. Daukantas pirmasis parašė Lietuvos istoriją lietuvių kalba, nors sakoma, kad jis pats lietuviškai, žemaičių tarme kalbėjo iki 14 metų. Vėliau išvykęs mokytis į Vilnių, tą gyvąją lietuvių kalbą buvo primiršęs.
Vėliau jis susižavėjo K. Donelaičiu ir lietuvių kalbą prisiminė skaitydamas K. Donelaičio „Metus“. Apie S. Daukanto ryšį su K. Donelaičio „Metų“ kalba yra parašyta ir mokslinių straipsnių.
Nors Papilėje S. Daukantas gyveno trumpai, manau, pagarba šiai asmenybei yra kiekvieno papilėniškio širdyje. Mums garbė saugoti jo kaulelius. Mes didžiuojamės ir tuo, kad turime S. Daukanto aikštę. Jos yra tik Papilėje ir Vilniuje.
– Kokių autentiškų eksponatų yra Papilės S. Daukanto muziejuje?
– Vienas unikaliausių eksponatų – suolelis, bet jis skirtas ne sėdėjimui. Sakoma, kad ant to suolelio buvo šarvojami S. Daukanto giminės žmonės. Šis suolelis muziejuje yra atsiradęs gal prieš penketą metų. Suolelį atradę giminės muziejui pasiūlė jį restauruoti ir įsigyti.
Laukiame dar vieno eksponato, kurį pasiskolinsime iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus. Tai – paties S. Daukanto iš obels padaryta kėdutė. Kieme, kur jis gyveno, buvo gražus sodas ir S. Daukantas iš obels šakų pasidarė kėdutę.
Praėjusiais metais pas mus apsilankęs prezidentas Gitanas Nausėda norėjo muziejui padovanoti keletą spaudinių, nes pats jais domisi ir juos renka. Tačiau apsižvalgęs atsiprašė, kad neturi ko dovanoti – juos visus čia rado.
Neturime tik vieno leidinio – S. Daukanto rašyto lotynų kalbos vadovėlio. Matėme, kad jis buvo parduodamas aukcione, bet mums buvo per brangus. Turime ir poeto Justino Marcinkevičiaus specialiai muziejui dovanotą dramos rankraštį.
Čia galima rasti daug nuotraukų iš S. Daukanto žygių pėsčiomis iš Vilniaus po Lietuvą, kurių buvo ne vienas ir ne du.
– Kas dar Papilėje primena S. Daukantą?
– Muziejaus kieme auga ąžuolas, pasodintas muziejaus atidarymo proga, bei stovi pirmasis S. Daukanto antkapinis akmuo, kurį vėliau pakeitė dabar kapinėse stovintis knygnešio ir liaudies meistro Antano Raudonio paminklas, simbolizuojantis iš akmens iškaltą vėtros nulaužtą ąžuolo šaką. Pirminis akmuo ilgą laiką buvo saugomas Karo muziejaus kiemelyje ir tik po Atgimimo parkeliavo į Papilę.
Papilėje yra išlikęs ir akmenų takas, nuo namelio, kur gyveno I. Vaišvila su S. Daukantu, vedęs prie upės. Jis šiuo metu yra uždengtas kitu taku, kurį galima pamatyti Lakštingalų slėnyje. Kalbama, jog S. Daukantas mėgęs juo eiti pasivaikščioti, keliavęs piliakalniais, apžiūrinėdavęs jų atodangas ir netgi buvo susirinkęs savo asmeninių radinių kolekciją.
Kalbama, kad pats S.Daukantas pats ir išgrindęs šį taką, tačiau ar tai tiesa, neaišku. Šaltiniai teigia, kad jis buvęs silpnos sveikatos, neturėjęs jėgų ir vis dejuodavęs dėl įvairių skausmų.
Akmenės Praeities žmogaus nominantai
Akmenėje gimęs Romualdas Rakauskas (1941–2021) – vienas ryškiausių Lietuvos fotografų, žurnalistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Fotomenininkas išleido daugybę fotografijų albumų, tarp jų „Vilniaus šiokiadieniai“, „Šalis ta Lietuva vadinas“, „Mūsų Kaunas“, „Žydėjimas“, „Pavasario mergaitės“.
Keliautojas fotografas, poetas ir kultūrų tyrinėtojas Paulius Normantas (1948–2017), gimęs Kalniškių kaime, Papilės seniūnijoje. Nors didžiąją gyvenimo dalį praleido keliaudamas po pasaulį, jis visada pabrėždavo savo ryšį su Žemaitija ir gimtuoju Papilės kraštu.
Daugiau kaip keturis dešimtmečius P. Normantas rengė ekspedicijas į Sibirą, Vidurinę Aziją, Tibetą, Butaną, Vietnamą, Kambodžą ir kitas Azijos šalis. Per savo gyvenimą jis sukaupė apie 80 tūkstančių fotografijų archyvą, išleido ne vieną fotografijų albumą bei poezijos knygą.
Išskirtinis reiškinys lietuvių literatūros istorijoje – Lazdynų Pelėda. Šiuo slapyvardžiu kūrė seserys Sofija Pšibiliauskienė (1867–1926) ir Marija Lastauskienė (1872–1957), kurių gyvenimas ir kūryba neatsiejami nuo Paragių dvaro Akmenės rajone. Šiuo metu Paragių dvare veikia Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus, saugantis seserų atminimą ir pristatantis jų kūrybinį palikimą.
Antanas Vaičius (1926–2008) – katalikų vyskupas, ilgametis Telšių vyskupijos ganytojas, visuomenės veikėjas ir viena ryškiausių Žemaitijos dvasinio gyvenimo asmenybių. Kunigu įšventintas 1950 metais, o per savo tarnystės metus dirbo įvairiose Telšių vyskupijos parapijose.
Jo ryšys su Akmenės kraštu – ypatingas. 1965–1973 metais A.Vaičius buvo Akmenės parapijos klebonas. Dirbdamas parapijose rūpinosi tikinčiųjų bendruomenėmis, jaunimo ugdymu, bažnyčių priežiūra ir remontu, išsiskyrė nuoširdumu, kuklumu bei dėmesiu žmonėms.