„Jaučiau atsakomybę suvaidinti gerai, tad teko daugiau dirbti ir kovoti su savimi“, – „Lietuvos rytui“ apie vaidybą Igno Jonyno filme „Lošėjas“ kalbėjo 50 metų V.Kaniušonis.
– Iki „Lošėjo“ kine pasirodydavote tik epizodiškai. Kaip ryžotės imtis pagrindinio vaidmens? – paklausiau V.Kaniušonio.
– Ryžtis nereikėjo – ėmė ir pakvietė. Režisierius sąmoningai vengė serialuose vaidinančių aktorių.
Susitikome. Ignas paklausė, ar man patiko scenarijus. Atsakiau, kad ne. Pasiteiravo, ar norėčiau vaidinti. Pakartojau, kad ne. O kodėl? Tada pradėjome kalbėti apie filmo idėją, scenarijaus struktūrą.
Kita vertus, buvo įdomu pabandyti dėl grynai egoistinių ir profesinių priežasčių.
– Vincento personažas dvilypis. Jis nuolat pelno geriausio greitosios pagalbos gydytojo apdovanojimus, gelbsti skęstančią jūroje kolegę, bet yra priklausomas nuo lošimo.
– Būtent lošimo man ir pritrūko. Vincentas tikrai ne lošėjas, uždaras toks. Pažįstu sergančių šia liga, jie šiek tiek kitokie. Juos valdo aistra, apsėdimas. Jei jau žaidi, tai žaidi visur, o čia taip vaikiškai: su kauliukais, su arkliukais, dešimt litų šen, dešimt ten.
Žinoma, pasidarė kiek aiškiau pakalbėjus su scenarijaus autoriumi Kristupu Saboliumi. Jam patiko posakis, kad gyvenimas yra žaidimas. Tad kodėl gi nepadarius žaidimo iš mirties?
– Ciniškas šis žaidimas.
– Ciniškas, bet kad yra ciniškesnių dalykų. Įvariausi realybės šou – juk ten žaidžiama su jaunų žmonių psichika, daug ką sulaužyti galima. Korupcija, kasdienis melas televizoriaus ekranuose, politikų manipuliacijos taip pat ciniškesnės nei šis žaidimas.
Žinoma, filme rodomi dalykai moralės atžvilgiu nėra švarūs, bet ar mes patys tokie nesame? Baisiau, kai žmonės gina Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kad jis Krymą prijungė.
Vincento moralė pažymėta abejingumo. Dėl ko jis šoka į jūrą, dėl ko rizikuoja savo gyvenimu? Turbūt gena noras išsivaduoti iš priklausomybės, neapykanta sau. Tokių kaip jis – mažuma. Čia jau savižudžiai – žmonės, perėję tam tikrą ribą.
Žmogaus gyvybė beveik nieko nereiškė pokariu, sovietiniais metais. Nuo politinės ideologijos daug kas priklauso. Man atrodo, naujoji karta labiau vertina savo gyvenimą. Akcentai skiriami ne išgyvenimui, bet gyvenimo kokybei.
– Viena lietuviško kino bėdų, – pernelyg teatrališka aktorių vaidyba. Tuo tarpu „Lošėjo“ dialogai skamba natūraliai, aktoriai nepraranda realumo pojūčio. Sąmoningai kėlėte sau šiuos uždavinius?
– Kaip tik tuo metu dėsčiau Muzikos ir teatro akademijoje aktorių kursui. Tai irgi paskatino imtis vaidmens. Viena yra aiškinti studentams tam tikras teorijas, o kita – pačiam išbandyti savo teiginius.
Man buvo kilęs esminis klausimas, kas yra aktorius? Filmuojant akimirkos tiesa pasirodė esanti viena didžiausių vertybių. Tiesa, kurią pajunti tik tam tikrą akimirką, tam tikru metu. Natūralumo impulsas, kuris nėra vaidyba.
Iki filmavimo pradžios daug kalbėjome apie „Lošėjo“ estetiką, vaidybos manierą, kas I.Jonynui patinka kine, ko jis norėtų pasiekti. Pirmosios darbo dienos buvo sunkesnės, turėjau išgyventi, pajusti, ką galiu, o ko ne. Juk ėmęs vaidinti jauti melą. Tada kyla daug klausimų, kaip su juo susitvarkyti, kaip jį pašalinti.
Ilgainiui be žodžių supratome, kur mes einame. Ignas nieko nebesakydavo, nebent kurias scenas filmuosime. Dėl to esu jam dėkingas, nes tai buvo lyg pasitikėjimo ženklas, kuris labai padėjo.
– Galima teigti, kad jūsų sukurtas personažas apibūdina šių dienų pasimetusį žmogų?
– Visais laikais buvo pasimetusių žmonių. Tik pinigų diktatas vis stiprėja, tampa pripažinta vertybe.
Juk buvo laikai, kai žmonės gyveno pagal principą „kas Cezario – Cezariui, kas Dievo – Dievui“. Mano močiutė buvo be galo tikinti, jos visos pažįstamosios – taip pat. Mano motina – ne. Aš – nelabai.
Močiutės kartai turtas taip pat buvo svarbus, bet jis nelėmė tarpusavio santykių taip, kaip dabar.
Nemanau, kad Vincentas pasimetęs. Jis labai užsidaręs. Net žiūrėdamas filmą neužmezgu su juo kontakto. Gal tokia ir buvo idėja: nei vieno atviro žvilgsnio, viskas suvaržyta, jokio įsijautimo.
– Kiek aktoriui svarbu pažinoti realius prototipus? Ar viskas priklauso tik nuo aktorinio meistriškumo, įsivaizdavimo?
– Tik nuo įsivaizdavimo. Visi alpinistai dainavo Vladimiro Vysockio dainas apie kalnus, nors jis pats niekada ten nebuvo. O atrodė, kad taip pajausti kalnus gali tik tas, kas juos perėjo skersai ir išilgai.
Kiekvienas kūrėjas yra laidininkas. Privalai suvokti, kiek tau duota. Visi juk skirtingi. Iš esmės mes kapstomės po save, bet sėkmės atveju atrandame universalių dalykų. Galbūt pats jų niekada neišgyvenai.
Gilinantis kyla vaizdiniai, jungiasi su patirtimi, jausmais. Kaip brolių Strugackių apysakoje „Piknikas šalikelėje“, pagal kurią sukurtas A.Tarkovskio filmas „Stalkeris“. Joje pasakojama apie žmogų, kuris norėjo išgelbėti sūnų nuo mirties, todėl pateko į norų išsipildymo kambarį.
Kai jis grįžo iš ten, tapo beprotiškai turtingas. Galiausiai nusižudė. Pasirodo, jog tai, kas moralės atžvilgiu teisinga, nebūtinai sutampa su tikraisiais norais, o gal – prigimtimi.
Kas esi iš tikrųjų – didžiulė paslaptis. Žmonija juk nežino, kam ji čia atsirado ir ką ji čia daro. Gamta savo ruožtu nesilaiko taisyklių, sugalvotų žmogaus.
– Vaidmuo pakeičia paties aktoriaus išgyvenimus, suvokimą? O gal neturi tam jokios įtakos?
– Nepakeičia. Tačiau atsiranda patirties. Pavyzdžiui, per du mėnesius numečiau 20 kilogramų. Ignas po mūsų pokalbio paprašė svorį kiek sumažinti, nes vegetarizmas mane buvo gerokai suapvalinęs – svėriau 106 kilogramus. Tad teko badauti, vaikščioti į sporto salę.
Tuo metu nerūkiau, negėriau, nevalgiau mėsos. O po filmavimo vėl pradėjau rūkyti. Tai irgi darbas prie vaidmens.
Aktoriui Robertui De Niro kadaise teko priaugti 32 kilogramus, kai Martinas Scorsese „Įsiutusiame Buliuje“ jam skyrė vaidmenį.
Be to, man reikėjo susibendrauti su Oona Mekas, nes laukė intymios scenos. Norėjome, kad nebūtų didelės baimės, susikaustymo, kad jaustųsi filme, jog tarp jų kažkas yra. Nors man atrodo, kad jie taip ir lieka susvetimėję – tik kaip drugeliai porai dienų susibėga.
Oona atvažiavo anksčiau, lankė lietuvių kalbos pamokas. Aš papildomai lankiau plaukimą, nes buvo scenų, kur Vincentas plaukia jūroje ir turi atrodyti kaip geras plaukikas.
- Pastaruoju metu filmas daug keliauja po tarptautinius kino festivalius. Kokių reakcijų, atsiliepimų sulaukiate iš žiūrovų?
- Vis kitaip priima. Atrodo, kad spektaklis gali būti vis kitoks, bet pasirodo, kad žiūrovai veikia tą atmosferą, kurioje gyvena filmas.
Ispanijoje džiugiausiai priėmė. Kažkas iš pat pradžių pradėjo juoktis, salė pagavo tą juoką, – gal muzika, ritmas, garsai paveikė.
Lenkijoje, kaip Ignas sakė, labai tragiškai visi reagavo, nes sutapo su panašiais įvykiais. Prancūzijoje gana lengvai ir įdomiai praėjo. Salytė buvo mažytė, buvo visai kitoks žiūrėjimas.
Maroke teko sėdėti priešais komisiją, kurioje buvo aktorė Juliette Binoche, režisierius Paolo Sorentino ir kt. Jie reagavo nemaloniai – vis užsidengdavo ranka veidus. Atrodė, kad bus visiškai blogai, bet kai filmas baigėsi, ėmė skambėti plojimai. Žmonės netgi atsistojo.
Italijoje, Trieste, niūriai priėmė. Didelio sužavėjimo filmas kaip ir nesukelia, gal tik liūdesį, sunkumą palieka.
* * *
Filmas keliauja po festivalius
* Debiutinis I.Jonyno filmas "Lošėjas" pasakoja apie prasilošusį greitosios pagalbos gydytoją Vincentą, sumaniusį nelegalų žaidimą, susijusį su mirtimi.
* Pagrindinį vaidmenį atlikęs aktorius V.Kaniušonis yra Panevėžio teatro „Menas“ meno vadovas ir režisierius. Jo aktorystės ir režisūros mokytojas -- J.Vaitkus.
* „Lošėjas“ keliauja po tarptautinius kino festivalius. Pasaulinė premjera įvyko San Sebastiano kino festivalyje, Ispanijoje.
* Juostą jau pamatė Vokietijos, Liuksemburgo, Estijos, Indijos, Maroko, Gruzijos, Italijos, JAV, Airijos, Prancūzijos žiūrovai.
* Lietuvos kino teatruose filmas bus rodomas nuo rugsėjo 26 dienos.
