Nuo gegužės 8 d. M.Provosto filmas „Violeta“ rodomas Vilniaus, Kauno, Šiaulių, vėliau – Panevėžio, Marijampolės, Palangos kino teatruose. Siūlome interviu su režisieriumi, parengtą pagal užsienio spaudą. - Koks buvo jūsų pirmas susidūrimas su V.Leduc?
- Rašytojas Rene de Ceccatty, su kuriuo susipažinau 2007-aisiais, papasakojo man apie ją, kai rašiau filmo „Serafina“ scenarijų. Rene pasakė: „Kuri filmą apie Séraphine, bet ar esi girdėjęs apie V.Leduc?“ Buvau girdėjęs tik jos vardą, neskaitęs nė vieno jos kūrinio. Rene davė man neskelbtą tekstą, kurį Violette buvo parašiusi apie Séraphine ir kurį „Les Temps Modernes“ (Jeano Paulo Sartre‘o žurnalas. – Red.) buvo atmetęs. Tekstas buvo stulbinamai nuovokus ir gražus Rene man įteikė ir savo rašytą Violette biografiją. Perskaitęs ją ryte aš rijau „Benkartę“ ir kitas Violette knygas. Pasakiau Rene, kad turime sukurti filmą apie ją. Taip atsirado diptiko idėja. Mano supratimu, Séraphine ir Violette yra seserys. Jų gyvenimo istorijos tokios panašios.
- Jūsų filme – apnuogintas ir tikras Violette portretas, jis išlaisvina ją nuo įprastų skandalingos rašytojos klišių.
- Kuo daugiau žinojau apie ją, tuo labiau mane jaudino tai, ką ji slėpė savo sielos gelmėse, jos trapumas ir pažeidžiamumas. O liepsninga ir skandalinga viešoji asmenybė, kokia ji buvo, kai išgarsėjo septintajame dešimtmetyje, domino mažiau. Juk tai tik fasadas.
Norėjau priartėti prie tikrosios Violette, kuri siekia meilės, o patiria visišką vienatvę, kad rašytų. Gyvenimas nebuvo jai malonus. Kalbama, kad ji buvo sunkus žmogus. Bet man to neužteko. Supratau, kad ji nesijautė saugi, amžinai kovojo su savimi ir nuolat ieškojo žmogaus, su kuriuo galėtų būti. Manau, kad vienatvė ir nesaugumas varė ją į priekį, kūrė ją. Žmonės retai pagalvoja, kaip rizikuoja kiekvienas menininkas, ar tai būtų dailininkas, ar rašytojas, ar režisierius. Dažniausiai matomi vien rezultatai ir sėkmė, jeigu ji ateina. O juk reikia ryžtis neatsargumui, reikia drąsos ir atkaklumo, kad eitum tuo keliu ir nesustotum. Ilgainiui suvoki, kad vienatvė yra nepaprastai derlinga, ji puikus sąjungininkas, kaip ir tyla, padedanti tapti tau tokiam, kuris auga ir stiprėja. Bet kartais prisireikia viso gyvenimo, kad įvertintum tai.
- Kaip kilo mintis padalyti filmą skyriais, lyg tai būtų knyga?
- Pamažu. Atradau, kad žmonės, kuriuos Violette sutiko, turėjo įtakos arba konkrečioms jos knygoms, arba reikšmingiems jos raidos etapams. Kaip ir Fokono kaimas Provanse, kurį ji pasirinko savo gyvenimo pabaigai ir kur ji mirė.
- Asmenybės, namas, knyga, atnešusi sėkmę... Filmas seka paskui heroję per visą jos išsilaisvinimo kelią.
- Taip, aš norėjau, kad Violette būtų herojė ir kad paeiliui pasirodytų visos jai svarbios asmenybės, nuo kurių ji irgi turi išsilaisvinti. Kad augtum, svarbu sugebėti išsivaduoti iš visko, kas padėjo tapti tuo, kuo esi. Pirmiausia ji išsivadavo nuo motinos, vėliau nuo S.de Beauvoir ir pasiekė visišką nepriklausomybę, parašiusi „Benkartę“. Tada ji surado savo vietą. Štai kodėl skyrius apie Berthe, Violette motiną, pasirodo filme taip vėlai: kai konfliktas pasiekia viršūnę ir galima rasti išeitį.
- Jūs išryškinate Berthe silpnybes, bet atskleidžiate ir jos troškimą rūpintis dukra.
- Berthe tiek svarbi filmui, kiek ji svarbi Violette gyvenimui. Violette ją stipriai mylėjo, lygiai kaip stipriai piktinosi, kad motina paleido ją į šitą pasaulį. Berthe nebuvo bloga moteris. Ji tikrai nebuvo gera motina, nors aš labai abejoju, ar motinas galima skirstyti į geras ir blogas, nes tai nieko nereiškia. Berthe stengėsi kaip galėdama ir aš visiškai negaliu jos smerkti taip, kaip Violette. Kaip tik norėjau parodyti, kad Violette mato tik dalį savo motinos – tą, kurią ji moka savaip paaiškinti.
Panašiai ir dėl Moriso Sakso, tamsaus tipo, kuris pameta Violette, o juk kaip tik jis buvo tas, kuris paskatino ją rašyti. Niekas nėra nei baltas, nei juodas, yra atspalviai ir niuansai.
- Po karo V.Leduc sutinka simbolinę motiną – S.de Beauvoir, kuri tampa jos mokytoja ir globėja.
- Tai buvo stipriausias ryšys Violette gyvenime, svarbesnis už visus audringus ir sudėtingus Violette meilės romanus. Perskaičiusi Simone knygą, surastą draugo namuose, Violette užsigeidžia pažinti rašytoją ir įteikti jai savo pirmosios knygos rankraštį. Violette randa ir stebi Simone „Cafe de Flore“, kur ji rašo kiekvieną rytą. Seka ją. Įteikia savo kūrinį. Tokia buvo viso gyvenimo santykių pradžia.
- Kaip jūs interpretuojate jos santykius su S.Beauvoir? Atrodo, kad Simone patinka Violette aistringas elgesys ir kartu ją tai dirgina. Simone yra vienintelė Violette draugė; ji taiso Violette tekstus, padeda jai orientuotis, pataria jai. Violette net perleidžia Simone teises į savo literatūros kūrinius.
- S.de Beauvoir buvo apžavėta Violette, jos nenoru būti intelektualia rašytoja. Violette yra sakiusi: „Rašau jausmais.“ Simone tai buvo dviprasmiškas ryšys. Violette mylėjo Simone, kuri neatsakė tuo pačiu, bet suprato, kad Violette – įkvėpimo valdoma rašytoja, kokia Simone niekada nebuvo. Simone neprisileido Violette per arti, bet ir neleido jai nutolti.
O Violette buvo siaubinga. Jūs užtrenksite duris jai prieš nosį, o ji įlips pro langą. Aktorė Emmanuelle Devos, kuri ją vaidina filme, surado nuostabų ir tikslų apibūdinimą: „Su skausmu širdyje.“
Violette buvo didžiulė nelaimė ir sau, ir savo artimiesiems: ji klaikiai kentėjo ir provokavo kitų sielvartą. Ji buvo įsitikinusi, kad yra negraži, tiesiog bjauri, ir šita mintis nuolat persekiojo ją, ypač bendraujant su Simone. O Simone sugebėdavo išsisukti nuo visų Violette jai paliekamų spąstų ir kartu padėti jai, remti ją, iki Violette sukūrė savo šedevrą „Benkartė“. Be Simone, manau, Violette būtų susinaikinusi.
- Jūsų filme S.de Beauvoir – netikėtai trapi atsiskyrėlė.
- Tai mažiau žinoma Simone gyvenimo pusė tuo laiku, kai J.P.Sartre‘as flirtavo kitur. Ji buvo laiminga daug vėliau, kai susipažino su Nelsonu Algrenu (JAV rašytojas, S.de Beauvoir meilužis, tapęs jos bestselerio „Mandarinai“ herojumi. – Red.).
Tokią atsiskyrėlę Simone radau vienoje jos knygų „Labai lengva mirtis“, negailestingoje, švelnioje ir sykiu šviesioje. Norėjau parodyti tą mažai žinomą Simone, moterį, kuri staiga atsiveria Violette ir apsipila ašaromis jos akivaizdoje – jos, kuri visą gyvenimą rėmėsi į pačios Simone petį.
- Kaip atsirinkote aktores šiems dviem vaidmenims?
- Su E.Devos susitarėme dar prieš scenarijaus rašymą. Žinojau, kad tai jos vaidmuo. Norėjau būti tikras, kad ji sutiks ir su fiziniu pokyčiu – taps blondine su bjauria dirbtine nosimi. Dėl S.de Beauvoir vaidmens buvo gerokai sunkiau. Baisu vaidinti tokią žinomą asmenybę. Emmanuelle padrąsino mane susitikti su Sandrine Kiberlain. Neįsivaizdavau jos atliekančios tą vaidmenį, bet kai susipažinome, mane paveikė jos palankumas, protas ir labiausiai – ryžtas. Ji buvo tikra, kad suvaidins.
- Violette kūryba sukrečia fiziškumu ir seksualia kalba, o juk buvo neįprasta, kad šeštajame dešimtmetyje taip rašo moteris. Sakyta, jog ji rašo kaip vyras.
- Rašymas buvo natūrali Violette būsena. Tai labai reta. Ji sulaukė aštrios kritikos už savo drąsą sakyti dalykus, kurių niekas nesiryždavo ištarti. Ji buvo pirmoji moteris, aprašiusi savo patirtą abortą, ir jos romanas buvo cenzūruotas. Nesutrumpintas variantas niekada nebuvo publikuotas - tai nenormalu. Cenzūros įsikišimas sukėlė baisią rašytojos ligą, ji buvo arti išprotėjimo.
- Aistra ir meilė, virstančios verksmu, vertė ją rašyti. Kaip ji pati sako jūsų filme: „Esu dykuma, kalbanti monologais.“ - Aistra - taip. Neviltis - be abejo. Ji savo pasmerktus romantiškus nuotykius visada paversdavo romanais. Ir visada buvo viena.
- Ar jūsų filmas, kaip ir Violette romanai, yra „susitaikymas su lemtimi“, kaip tai apibūdino S.de Beauvoir?
- O kaip gali tai pakeisti? Kaip gali išvengti nelaimės? Filmas prasideda 1942 metų tamsa prieš auštant. Tai žiauri, šalta karo žiema. Filmas baigiasi vasarą Prancūzijos pietuose, kai Violette savo šlovės viršūnėje, išleidusi „Benkartę“, stebi saylėlydį. Tai kelias šviesos link.
