Palikęs gimtąją Barseloną ir išsikraustęs į Los Andželą, kentėdamas ilgesį tų, kurie toli, jis pradėjo dalytis savo patirtimi su bičiuliais. Atradęs, kad daugelis žmonių yra patyrę atstumo išbandymą, jis pajuto ryškėjant istoriją. Taip atsirado Aleks ir Sergi – pagrindiniai juostos herojai, mylimieji, atsidūrę skirtingose pasaulio pusėse.
Kadaise, pati pirmą sykį atsidūrusi beveik 13 000 kilometrų atstumu nuo savo namų, pagalvojau, kad nuotolis išgrynina: kasdienybė liko ten, čia esu tik aš. Kiek tame nuo namų nutolusiame „aš“ vis dar yra kasdienybės inercijos? O kiek kasdienybės yra mūsų ryšiuose? Ir kiek vietos ryšiui paliekame kasdienybėje? Ligi tol buvusi bendra, dabar Aleks ir Sergi kasdienybė skyla į dvi. Kiekviena tų kasdienybių – lyg gravitacija: Žemė traukia būtent ten, kur esi – tavo žemyne, tavo laiko juostoje. Nutolus Aleks ir Sergi kūnams, protai kurį laiką dar bando išsaugoti artumą, kartais – desperatiškai: kompiuteris ir internetas suteikia begalę progų dirginti vienas kito vaizduotę, maitinti sentimentus, augintis bendros ateities vizijas.
Kompiuterio ekranas akimirkai virsta mylimosios oda, kompiuterio ekranas sodinamas prie pusryčių stalo, kompiuteris glostomas prieš užmiegant. Tačiau režisierius primena: svarbiausi meilės potyriai – lytėjimas ir kvapas – pakaitalų neturi. O liesti ir uosti anksčiau ar vėliau herojai išalks. Ir tas alkis bus stipresnis už juos. Lipšnų išsiilgimo etapą keičia atsitiktinumai, abejonės, kaltė, besikeičiantys ateities planai, nykstantis „mes“, mažiausios detalės, išduodančios trupantį artumą – lyg trūkinėjantį, stringantį interneto ryšį, dėl kurio kelioms sekundėms ekrane pakimba mylimojo šypsena – nors labai gerai žinom, kaip jam iš tiesų liūdna.
Tai puikus filmas apie tikėjimą ir tikėjimąsi, apie atsakomybę už save ir mėginimą tą atsakomybę permesti kitam, apie neišsakytų lūkesčių naštą ir gyvenimo scenarijaus rašymą už kitą. Tiesa, jei ketinote į „Scanoramą“ vestis garbaus amžiaus tetą, pasidabinusią linine tunika ir gintaro karoliais, siūlyčiau rinktis kitą filmą, o ne „10 000 km“. Tetą čia gali išgąsdinti kelios aistringos scenos, be to, filme yra greičiausiai tik technologinei kartai suvokiamų simbolių. Jokiu būdu ne per daug – tiesą sakant, neįsivaizdavau, kiek istorijos papasakoti ir kaip subtiliai tai padaryti gali vienui vienas tagas socialiniame tinkle, parodytas iš arti. Ir kiek bejėgiškumo galima atskleisti leidžiant žiūrovui per petį stebėti, kaip rašomas ir trinamas, vėl rašomas ir vėl trinamas elektroninis laiškas.
Puikus aktorių duetas, jau pelnęs geriausio dueto prizą SXSW filmų festivalyje. Aleks įkūnija Didžiojoje Britanijoje gimusi ispaniško kraujo turinti Natalia Tena – aktorė, kurią greičiausiai atpažins tiek „Sostų žaidimų“, tiek Hario Poterio gerbėjai. Ji taip pat groja akordeonu, yra pagrindinė grupės „Molotov Jukebox“ vokalistė, prisistato feministe ir yra aktyvi žmogaus teisių gynėja. Davidas Verdagueras vertas kolegės: be aktorystės, jis rašo scenarijus ir kuria muziką. Už ką dar pagirčiau juostą – už puikų tempą. Sunku patikėti, kad du aktoriai ir dvi vietos geba taip intensyviai užpildyti laiką. Filmas kažkuo priminė kitą europietišką juostą apie dviejų žmonių ryšį – „9 Songs“. Kažkuo – Januszo L.Wiśniewskio knygą „Vienatvė tinkle“.
Tiems, kurie yra alkę kito per atstumą, ilgėjęsi, geidę, užmigę greta įjungto kompiuterio, sapnavę tą, kurio nėra šalia, ir kurių širdis yra suplakusi smarkiau išgirdus ilgai lauktą „Skype“ skambutį, nuoširdžiai rekomenduočiau šį filmą. Su sąlyga, kad holivudinės pabaigos niekas nelauks.
Filmo „10 000 KM“ seansai Europos šalių kino forume „Scanorama“:
Lapkričio 14 d., penktadienį, 21 val. 15 min. „Forum Cinemas Vingis“, 5 salė, Vilnius.
Lapkričio 16 d., sekmadienį, 14 val. „Forum Cinemas Vingis“, 9 salė, Vilnius.
Lapkričio 23 d., sekmadienį, 18 val. 15 min. „Forum Cinemas Kaune“, 4 salė, Kaunas.
