Hamptonų tarptautinis kino festivalis (HIFF), prasidėjęs prieš 22 metus, šiųmetį 129 filmų reperturą iš daugiau nei 40 šalių vos sutalpino į penkias dienas ir į visas Hamptonų miestelių kino teatrų sales. Tipišką šio festivalio dalyvį galima atskirti iš juodos odinės striukės ir džinsų. Ir nors labiausiai už viską čia vertinamas patogus gyvenimo būdas, HIFF dalyviai labiausiai trokšta vadinamojo nepatogaus kino. Kitaip sakant, HIFF panašesnis į lietuvišką „Scanoramą“ ir, jei sugalvotumėte apsilankyti, patausokite vakarines sukneles Kanams, bet pasiruoškite netikėtumams.
Festivalio buveinė įsikūrusi jaukiame, skandinaviško dizaino „Maidstono“ viešbutyje, kuriame šįmet su visais mirtingaisiais čia alkūnėmis trynėsi Markas Ruffalo, žavioji Hillary Swank, kuriai šiemet atiteko „Creative Impact“ prizas, Patricia Clarkson, seksualioji Julliana Moore, Kieferis Sutherlandas (iš „Tvin Pykso“) ir kiti.
Šis ramus kamerinis festivalis žiniasklaidai retkarčiais kelia nuobodulį, nes dažniausiai apsieina be didelių skandalų. Tačiau pasidomėti tuo, kas vyksta per Hamptonų tarptautinį kino festivalį, verta mažų mažiausiai dėl puikios festivalio arbitrų uoslės: net 150 per pastaruosius šešerius metus HIFF rodytų filmų vėliau buvo pristatyti „Oskarams“, penkerius metus paeiliui pagrindinį festivalio prizą laimėjusiems filmams atiteko akademijos Metų filmo apdovanojimas. Tarp jų – „Artistas“, „Argo“, „Dvylika vergovės metų“. Kas žino, galbūt ir šiais metais pagrindinį prizą laimėjusio „Immitation Game“ laukia tokia pat dalia.
JAV ir Didžiosios Britanijos „Imitation Game“ ne tik laimėjo „Auksinę jūros žvaigždę“ – šiam filmui atiteko ir prestižinis Alfredo P.Sloano prizas uz technologines naujoves. Įdomu ir tai, kad tai pirmasis norvegų režisieriaus Morteno Tildumo filmas anglų kalba.
Pagrindinį prizą dokumentinių filmų kategorijoje laimėjo legendinio dokumentininko Alberto Maysleso „Iris“ apie Iris Apflel, 90-metę energija ir kūrybingumu trykštančią interjero dizainerę iš Niujorko.
Svarbiu šių metų festivalio akcentu tapo filmas „Šventasis Vincentas“ su komiškuoju Billu Murray, suvaidinusiu pavargusį vidutinės klasės amerikietį, prieš savo paties valią tampantį jauno berniuko iš pakrikusios šeimos užtarėju. Aktoriaus prie Ist Hamtono „Guild Hall“ laukė didžiulė gerbėjų minia. Tiesa, dvidešimtmečiai aktorių labiau žino iš vardo nei iš veido, todėl pats B.Murray, užsimaukšlinęs kaubojišką skrybėlę, prasmuko beveik nepastebėtas.
Publika šiltai priėmė prancūzų kinematografininko Olivier Assayaso melodramą „Zils Marijos debesys“ su Juliette Binoche ir Kristen Stewart (pastarąjį filmą rodė „Scanorama“), taip pat Davido Fincherio „Gone Girl“.
Festivalio direktorius Davidas Nugentas prisipažino, jog geriausius filmus dažniausiai susižvejoja Toronto kino festivalyje.
Šių metų HIFF, kaip visada, aprėpė daugybę tarptautinių problemų, ypač susijusių su terorizmu ir diplomatija, taip pat „alternatyvųjį gyvenimo būdą“, tarp jų – gėjų ir lesbiečių temas, kurios, beje, Niujorke labiau laikomos norma nei alternatyva.
Kaip ir kiekvienas save gerbiantis festivalis HIFF toleruoja viską, išskyrus netoleranciją, todėl yra tinkama vieta aptarti ir visuomenės problemas.
HIFF turi specialią rubriką kino kūrėjoms „Women Call Shots“. Čia pristatomi moterų sukurti filmai bei aptariamos problemos, su kuriomis moterys susiduria šioje meno srityje, kurioje vis dar dominuoja vyrai. Ir dar: moterys ypač mėgsta sekmadienę kokteilių popietę, tradiciškai vykstančią romantiskame „The Hedges“ viešbutyje, kuriame po dosniai patiekto šampano visos (ir visi) jaučiasi kaip „calling shots“.
Dar viena HIFF’o populiarumo priežastis – visas būrys vietos Holivudo žvaigždžių. Beje, Hamptonų festivalis ir prasidėjo nuo vietos kinematografijos elito, kuris panoro apgyvendinti kino mūzą savo kaimynystėje. Ši idėja kilo Holivudo agentui Royce'ui Robinsonui. Jis pasikvietė Darrylą McDonaldą, tapusį pirmuoju HIFF meno vadovu.
Žinoma, nebuvo apsieita be Steveno Spielbergo. Jis tapo festivalio specialiuoju patarėju. Čia gyvena ir festivalio pirmininkas Stuartas Matchas Sunna, kurį vietos gyventojai vadina tiesiog „dėde Stuartu“, ir ekcentriškasis Alekas Boldvinas, be kurio neapsiena nei renginio organizatoriai, nei dalyviai. Alekas labai mėgsta festivalį ir jam skiria daug energijos bei pinigų.
Tiesa sakant, tikrieji „vietiniai“ jau seniai išmoko nepastebimai įsitrinti į minią, todėl juos greičiau pamatysi restoranuose arbe pajūryje. Ypač A.Boldwiną, kuris, kaip neoficialus miestelio meras, dažnai jaučia pareigą priminti merginoms nepamiršti kremo nuo saulės.
Tačiau, ko gero, geriausiai užsimaskavęs pats Stevenas Spielbergas. Jo didžiuliame penkių akrų kieme su vaizdu į Atlantą ganosi vienišas ponis, retkarčiais aplankomas laukinių žąsų ir stirnų. Beje, festivalio dienomis Ist Hamtptono gyvūnų gelbėjimo komanda lėkė gelbėti stirnos, kuri įkrito į duobę S.Spielbergo kieme.
Čia pat, Hamptonuose, giliai šaknis įleido ir legendinis Bily Joelis ir jo buvusi sutuokinė Kim Basinger, taip pat jaunesenės kartos aktoriai Renee Zellweger, Gwyneth Paltrow, Scarlet Johansen ir kiti sezoniniai Holivudo dievaičiai, kurie, pasibaigus vasarai išskrenda į šiltesnius kraštus. Hamptonuose mielai lankosi Richardas Gere'as, šiais metais pristatęs Oreno Movermano filmą „Time out Of Mind“, kuriame pats sukūrė benamio niujorkiečio, bandančio išgyventi šiame vadinamajame galimybių mieste, vaidmenį.
Kaip ir visi festivaliai, HIFF turi savo išvirkščiąją pusę, dažnai komišką: jaunos aktorės, besišypsančios kiekvienam storesniam dėdulei (gal koks prodiuseris?!), kalbos: „Ar Hillary Swank yra vyras?“ arba „Kieno žmoną šiais metais bandė „nukabinti“ seksualusis „benamis“ Gere’as?“ ir tt.
Tačiau kinofilams šis mažas ekscentriškas festivalis yra puiki galimybė pamatyti filmus, kurie galbūt nebus rodomi niekur kitur, aktoriams – išgirsti apie save atsiliepimą iš pirmų lūpų (net jei ir netyčiukais), o režisieriams ir prodiuseriams – proga atsinaujinti. Juk naujos srovės ir talentingos idėjos dažnai kyla čia, kino festivaliuose.