Kauno ir Vilniaus žiūrovai laukia „Žaliųjų muškietininkų“ premjeros – filmo apie drąsius „Atgajos“ žmones, kuriems rūpėjo švari ir nepriklausoma Lietuva.
Filme „Atgajos“ nariai plaukia ir pasakoja. Linksmai ir nostalgiškai. Lyg kalbėtų apie paauglystės nuotykius.
Prieš 20 metų dauguma jų ir buvo paaugliai ar tiesiog labai jauni žmonės, o tai, kas skamba kaip nuotykiai, iš tiesų buvo ekologiniai protesto žygiai Lietuvos gamtai išsaugoti, taikos žygiai, tylos akcijos su plakatais, raginusiais sovietų kariuomenę eiti lauk iš Lietuvos. Viskas pernelyg rimta, kad galėtum nurašyti tai jaunystės šėlionėms.
„Atgaja“ ir jos protesto akcijos, žygiai ir plaukimai per Lietuvą iškėlus pačių pasisiūtas trispalves tapo Atgimimo išvakarėmis.
Įbaugintų tėvų drąsūs vaikai – maždaug taip save apibūdina „Atgajos“ žmonės, kuriuos filme „Žalieji muškietininkai“ įamžino lietuviškai šnekantis švedas Jonas Ohmanas. Karys iš profesijos, vertėjas ir kino režisierius iš pašaukimo sukūrė jau ne pirmą istorinės temos filmą, kad patys Lietuvos piliečiai nepamirštų savo praeities.
J.Ohmano „Smogikai“ ir „Nematomas frontas“ pasakojo apie pokarį. „Žaliųjų muškietininkų“ premjeros, Kaune ir Vilniuje vyksiančios šią savaitę, primins paskutinius sovietmečio metus.
Tai laisvėjimo procesų užuomazgos, kai žmonių pabudimui didžiulę reikšmę turėjo kukliai Kaune prasidėjęs žaliųjų klubas „Atgaja“, jo įkvėpėjas Saulius Gricius (1963–1991), į kurio sumanytas akcijas noriai įsitraukdavo dešimtys tūkstančių dalyvių.
Nematytų vaizdų magija
„Tai buvo stebuklingas laikas. Filmas išėjo labai jautrus, jaudinantis – apie žmones, kuriems nerūpėjo jokie kompromisai. Jie labai tvirtai laikėsi, kai dar Sąjūdžio nebuvo“, – sakė filmo prodiuserė Teresa Rožanovska“ studijos „Ketvirta versija“ vadovė.
Jos teigimu, „Atgajos“ žmonės, surinkę daug filmuotos archyvinės medžiagos, patys kreipėsi į J.Ohmaną, besidomintį Lietuvos išsilaisvinimo istorija – tegu filmas būna žvilgsnis iš šalies į „Atgajos“ žygius ir į tragišką jų vado likimą.
Filmuoti archyvai – sąjūdininko, „Atgajos“ metraštininko Leono Vytauto Glinskio nuopelnas ir didžiausias lobis. „Be jo archyvų filmo nebūtų, – tikino T.Rožanovska. – Jo nufilmuoti „Atgajos“ žygiai daro nepaprastą įspūdį, juolab kad tie vaizdai šiandienos žmonėms, ypač jauniems, nėra žinomi.“
Dovanota galimybė pažinti
J.Ohmanas atsiminė pokalbį Kaune, miesto sode, kai kelios „Atgajos“ dalyvės jam pasiūlė kurti filmą apie dviejų dešimčių senumo įvykius. „Man tai didelė garbė“, –atsakė tada švedas lietuvėms iš „Atgajos“ branduolio.
„Svarbiausia, kad man tas laikotarpis labai įdomus, – pridūrė J.Ohmanas. – Šį tą apie Lietuvos žaliųjų žygius buvau girdėjęs, bet paviršutiniškai. Pavyzdžiui, sukti filmo apie Sausio 13-ąją man neateitų į galvą. Per „Atgajos“ žygius gali papasakoti apie tą patį laiką, bet per kitus įvykius, kitus žmones, tiesiog kitu kampu. Šita galimybė man, galima sakyti, buvo padovanota. Tikrai, jaučiausi labai pagerbtas.
„Atgajos“ žmonės man labai padėjo – viską organizavo, rinko medžiagą. Juk jie geriau už mane žinojo, kur rasti „Atgajos“ archyvus, anų žygių dalyvius. To laikotarpio privalumas – žmonės turėjo vaizdo kameras ir išliko gana daug filmuotos medžiagos. Gausiausias ir profesionaliausias indėlis – be abejo, L.V.Glinskio archyvai. Esu jam be galo dėkingas.“
Didelė filmo dalis – pačių „Atgajos“ žmonių prisiminimai. J.Ohmanas filmavo juos plaukiančius, kad būtų kaip kadaise, kai jie dalyvavo ekologiniame protesto žygyje, plaukdami valtimis, baidarėmis ir plaustais iki Baltijos jūros – dėl švaresnės ir teisingesnės nepriklausomos Lietuvos. Plaukė ne vieni, o su tūkstančiais vis prisijungdavusių žmonių.
„Bandėme filmuoti pokalbius su atgajiečiais įprastai, bet kažko trūko“, prisiminė režisierius. „Juk filmo tema romantinė, netgi panteistinė, tai ir interviu derėtų filmuoti kitaip, kad žmonės atsiskleistų. Ir pagalvojau, kad reikia filmuoti juos plaukiančius, tada ir pati gamta, kurią jie saugojo, bus kaip komentaras. Toks sumanymas pasiteisino 150 procentų“.
Idealisto pasitraukimas
Filmas prikelia iš užmaršties ir „Atgajos“ judėjimą, ir S.Griciaus asmenybę. Narsus ir išsilavinęs jaunuolis subūrė klubą, kuriam rūpėjo Lietuvos istorija ir ekologija, jis sugebėjo į klubo veiklą įtraukti tūkstančius, taikiai protestuoti, reikalauti tvarkos masiniuose žygiuose, ginti Kauną nuo pramoninės taršos, mažytę Šv.Gertrūdos bažnytėlę – nuo partinių statybų.
Jo akcijos – teatrališkos, išmintingos ir labai gerai organizuotos. Pirmaisiais nepriklausomybės metais S.Gricius buvo išrinktas Kauno vicemeru ir „Atgajos“ žmones ragino „eiti į valdžią dirbti ir daryti tvarkos“.
Bet jaunas idealistas susidūrė su patyrusiomis struktūromis, šventi jo ekologiniai siekiai – su turtiniais interesais. Gal visi žygiai buvo beprasmiški? Ir 27 metų žmogus savo noru pasitraukė iš gyvenimo.
Filmo režisieriaus nuomone, „Lietuvos istorijoje – ne viena panašiai idealistinė asmenybė. Drįsčiau Saulių Gricių palyginti su Juozu Lukša, pokario pasipriešinimo herojumi. Kitas laikotarpis, kitas charakteris, bet kai kurie žmonės tam tikrais momentais lškyla iš visuomenės ir atlieka tam tikras funkcijas. Ir jų likimai būna gana žiaurūs. Ir jie lieka atmintyje.
Galima įvairiai interpretuoti Sauliaus žūtį. Aišku, kad toks žmogus trukdė. Bet filme aš iš to nedarau detektyvo. Kalbėjausi su labai daug žmonių ir įsitikinau, kad Saulius iki šiol jiems labai labai svarbus – kaip asmenybė, kaip charakteris ir kaip simbolis, sakyčiau. Ir jiems iki šiol skauda, ir dar kaip.
Ir nors Saulius yra „Žaliųjų muškietininkų“ centras, bet filmas – apie „Atgają“, jos žmones, jų žygius, apie tą laiką. Ir apie mus pačius. Filmo medžiagą esu rodęs Švedijoje, Amerikoje, Prancūzijoje, nes vienas mano tikslų – kuo plačiau skleisti žinią apie Lietuvą. Norėjau pasitikrinti, ar tai, ką rodome, bus įdomu, ar suprantama kitose šalyse, kur nieko nežinoma apie Lietuvą. Įsitikinau, kad ir kitur žmones labai jaudina tie įvykiai ir vaizdai. Tikėjausi, kad bus įdomu, bet kad šitaip... Man pačiam tai maloni naujiena“.
Šią savaitę nerimstantis karys J.Ohmanas dirbs Ukrainoje, bet į premjeras kovo 20 d. Kaune ir kovo 22 d. Vilniuje jis būtinai grįš.
Iš žaliųjų idėjų archyvo
1987 m. liepos 16-ąją 24 metų inžinierius S.Gricius su bendraminčiais įkūrė Kauno paminklosaugos klubą „Atgaja“.
1989 m. kovą 1 d. trys „Atgajos“ atstovai, protestuodami prieš Kauno vandenvalos įmonės statybos aikštelės parinkimo vilkinimą, pradėjo bado streiką.
1989 m. kovą Tilžėje – akcija prieš Nemuną teršiantį celiuliozės fabriką.
1989 m. nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio – „Atgajos“ akcija prieš Kaišiadorių elektrinės galingumo didinimą.
1989 m. liepos 7–16 d. „Atgajos“ Taikos žygio metu – antikarinė akcija prieš sovietų kariškių vykdomą gamtos niokojimą.
1990 m. – „Nerimo dūžių“ akcijos prie Kauno įmonių, didžiausių aplinkos teršėjų.
1990 m. balandį S.Gricius išrinktas Kauno miesto mero pavaduotoju, atsakingu už aplinkos apsaugą, miesto ūkį, jo vystymąsi, sveikatos apsaugą. Tuo metu patvirtinta jo parengta Kauno ekologinės būklės gerinimo programa.
1991 m. gegužės 19 d. 27 metų S.Gricius pasitraukė iš gyvenimo.
