Dokumentiniuose filmuose „Žudymo aktas“ (2012) ir „Tylos žvilgsnis“ (2014) atkurtos 1965–1966 metais vykdytos masinės žudynės, kai gyvybės neteko milijonas komunistų arba tiesiog komunistais apšauktų žmonių.
Didvyriais save laikantys žudikai be užuolankų vardijo nusikaltimų detales ir patys juos atkartojo, pasitelkę klasikinius Holivudo filmų žanrus. Apie genocidą budeliai prabilo su bauginančiu tikrumu ir įsitikinimu, kad tai yra žygdarbis.
Filmas „Žudymo aktas“ pelnė prestižinius apdovanojimus Toronte, Berlyne, Kopenhagoje, taip pat buvo pripažintas geriausiu 2013 metų Europos dokumentiniu filmu.
– Apie 1965–1966 metais Indonezijoje vykdytą genocidą žiniasklaidoje nėra kalbama. Kaip jūs sužinojote apie milijonų tariamų komunistų žudynes?
– Visai atsitiktinai. 2001 metais Ženevoje dalyvavau tarptautiniame projekte, skirtame darbininkų profesinėms sąjungoms. Projekto dalyviai galėjo dirbti bet kurioje pasaulio vietoje – Kolumbijoje, Indijoje, Bangladeše.
Aš buvau išsiųstas į Indoneziją, į vienai Belgijos kompanijai priklausančią palmių plantaciją. Daugelis moterų darbininkių ten mirdavo vos sulaukusios keturiasdešimties. Jos naikino piktžoles purškalu, kuris buvo nepaprastai toksiškas.
Gyvenau šeimoje, kurioje per pirmuosius tris mano viešnagės mėnesius mirė motina, kaimynė ir tos motinos sesuo.
Buvau nepaprastai išsigandęs – pamačiau, kad kiekvienas tylomis kaltina purškalus, tačiau nebuvo gydytojo, kuris patvirtintų, jog taip yra iš tiesų.
Pagaliau kompanija davė darbininkėms specialias kaukes ir pirštines, tačiau burtis į profesinę sąjungą žmonės bijojo. Ilgainiui supratau, kad juos gąsdino sukarinta grupuotė „Panča šilos jaunuoliai“ („Pancasila Youth“).
Ši grupuotė 1965–1966 metais buvo įsitraukusi į masines komunistų žudynes.
Genocidą išgyvenę žmonės bijojo, kad visa tai gali pasikartoti, nes žudikai liko valdžioje. Tada ėmiau galvoti, ar galiu kaip nors paveikti šį baimės mechanizmą? Ir išvis ką galiu padaryti kaip dokumentinių filmų kūrėjas?
– Kaip sutikote žudikų gaujos vadeivą Anwarą Congo, kuris tapo centrine filmo „Žudymo aktas“ figūra?
– Nufilmavus „Globalizacijos įrašus“ žmonės kvietė sugrįžti ir pasigilinti į genocido ir teroru grįsto valdymo pasekmes.
2003 metais vėl atsidūriau Indonezijoje, – tuomet sutikau nužudytojo Ramilo šeimą, kurią galėjote pamatyti filme „Tylos žvilgsnis“. Jo brolis – akių gydytojas Adi supažindino mane su kitais žmonėmis, išgyvenusiais genocidą.
Tačiau labai greitai supratau, jog per tris savaites kariuomenė taip įbaugino vietinius, kad jie nedrįso kalbėti prieš kameras. Adi, jo kaimynai patarė nenuleisti rankų, o verčiau kurti filmą apie žudikus.
Iš pradžių pasiūlymas mane šokiravo, – maniau, kad tai gali būti per daug pavojinga. Be to, nusikaltėliai paprastai neturi jokio noro kalbėti apie savo darbelius.
Tačiau įvyko priešingai. Visi tie siaubūnai, kuriuos sutikau mažame kaimelyje, iškart imdavo girtis tuo, ką padarė, nevengdami smulkiausių detalių.
Jie vardijo protu nesuvokiamus dalykus su šypsena veide, nors jų klausėsi ir mažamečiai anūkai. Manau, jiems žūtbūt reikėjo išsikalbėti, pasidalinti prisiminimais, įvilkti juos į savotišką cukraus vatą, kad tai neatrodytų taip košmariškai. Jie manė esantys verti šlovės ir pasitelkė saldžią herojišką retoriką.
Dvejus metus praleidau filmuodamas visus mirties būrių narius ir karininkus, kokius tik galėjau surasti. A.Congo buvo 41-asis mano sutiktas žmogžudys.
Pačią pirmą dieną, kai susitikome, jis mane nusivedė ant stogo, ant kurio kadaise nužudė beveik 1000 žmonių, ir staiga ėmė šokti. Jis man pasakė, kad yra geras šokėjas, nors kelias akimirkas prieš tai aiškino, jog turi gerti alkoholį ir vartoti narkotikus, kad pamirštų tai, ką padarė.
Turiu susikūręs hipotezę, kad vaidinimas mano filme Anwarui leido susikurti tam tikrą saugų atstumą tarp savęs ir įvykdytų nusikaltimų.
Po dvejų metų darbo supratau, kad žudikų pagyros iš tiesų yra jų psichologinė gynyba. Filmo pabaigoje Anwaras ištaria: „Žinau, kad tai, ką padariau, yra blogai.“
Bet kokiu atveju tai susiję su psichologinėmis traumomis ir košmarais, tačiau žudikai desperatiškai bando neigti tai, kas įvyko, ir griebiasi netikėčiausių melagysčių ir fantazijų kaip gelbėjimosi šiaudo, kad kažkaip galėtų gyventi toliau.
– Ar abu filmus – „Žudymo aktą“ ir „Tylos žvilgsnį“ – filmavote vienu metu?
– Ne. Nuo 2003 iki 2009 metų filmavau „Žudymo aktą“, nuo 2010 iki 2012 metų truko montavimo darbai, nes turėjome sukaupę 1000 valandų filmuotos medžiagos.
Kai tik pirmasis filmas buvo sumontuotas, bet dar neišleistas į ekranus, grįžau į Indoneziją ir nufilmavau „Tylos žvilgsnį“. Žinojau, kad po to, kai įvyks „Žudymo akto“ pasaulinė premjera, nebegalėsiu saugiai grįžti į šią šalį.
Šešetą akistatų nufilmavome per šešias dienas. Antraip gandai būtų pasklidę po apylinkes ir būtų tekę skubiai baigti darbą. Be to, nuolat įsiveldavome į konfliktus su akistatoje dalyvaujančiais žudikais.
Baiminausi, kad jie praneš apie mūsų veiklą armijai. Keisčiausia, kad prieš tai, filmuojant „Žudymo aktą“, mano „herojai“ surengė pokalbių šou nacionalinėje televizijoje.
Jie daug kalbėjo apie filmą, kurio dar nebuvo matę. Taigi tapau žymus Šiaurės Sumatros regione. Daugelis gyventojų manė, kad esu palaikomas Indonezijos prezidento, kariuomenės vadų, taip pat provincijos valdžios. Mums ši pozicija buvo labai palanki.
– O kaip buvo iš tiesų? Jums reikėjo gauti valdžios leidimą filmuoti?
– Mes privalėjome tai padaryti, tačiau nepadarėme. Prašant leidimo filmuoti atitinkamoms institucijoms reikia pateikti scenarijų. Tuomet jie paskiria žmogų, kuris stebi procesą.
Norėdami išvengti valdžios kišimosi dirbome turėdami turistines vizas. Filmuojant „Žudymo aktą“ dirbo 30 žmonių. Juos įforminome kaip kūrybinių dirbtuvių dalyvius.
Taip, mes sąmoningai pažeidėme Indonezijos kino įstatymą, nors už tai gresia gana griežtos baudos: dveji metai kalėjimo arba kelių milijonų dolerių bauda. Bet mums pavyko išsisukti.
Vis dėlto sunku suprasti, kaip per tiek metų Indonezijos valdžia, o kartu ir filmuojami asmenys, nesuvokė, kad jų vykdyti nusikaltimai gali būti demaskuoti?
Matote, Vakarai rėmė tai, ką jie darė. O aš esu Vakarų pasaulio atstovas, turiu dvi pilietybes – Amerikos ir Didžiosios Britanijos. Pagrindinis genocido kalvis Effendy Nasutionas buvo artimas Amerikos konsulo Medane draugas.
Anwaras ir jo bendražygiai nepaprastai žavisi amerikietiška kultūra. Jie mane priėmė kaip savą, nors aš buvau užsienietis, turėjau kamerą.
Taigi 2004 metų sausio mėnesį, kai filmo idėja galutinai kristalizavosi, nusprendžiau atvirai pasakyti: „Suprantate, jūs dalyvavote vienose didžiausių žudynių žmonijos istorijoje. Noriu žinoti, ką tai reiškia jums ir jūsų visuomenei.
Būkite mieli, parodykite prieš kamerą, ką esate padarę. Galite vaidinti kaip tik norite, aptarti atskiras scenas ir galiausiai nuspręsti, ką parodyti, o ko ne.“
Taigi tai buvo nauja dokumentikos forma, kai leidau dalyviams patiems spręsti, kokiu būdu žiūrovams pateikti informaciją. Šį pasiūlymą žudikai noriai priėmė.
Nenaudojau jokių triukų, kad jie atsivertų, – viską palikau jų atsakomybei. Jie žinojo, kad kuria atskiras scenas mano filmui. Kai susipažinau su Anwaru, šis metodas lėtai ėmė keistis, nes nusikaltimų scenos jį tiesiog varė iš proto.
Pajutau, jog prieš kameras jis pradėjo išgyventi tikrąjį savo žudynių košmarą. Tai, ką padariau su Anwaru, buvo išimtis. Parodžiau jam filmuotą medžiagą, kai jis šoka ant stogo, kartu stebėdamas, ar jis atpažins tą nepakeliamą savo skausmą.
Kai Anwaras pamatė save ekrane, atrodė nepaprastai sutrikęs. Buvau pasirengęs evakuoti visą komandą – tuo metu jie jau buvo oro uoste laukdami mano žinutės, kad viskas gerai.
Buvome sutarę, kad priešingu atveju jie nusipirks bilietus į artimiausią skrydį ir išvyks iš Indonezijos. Nors Anwaras jautėsi siaubingai, jis vėl ėmė meluoti man, o kartu ir sau, kad problema yra jo „netinkami“ drabužiai.
Tuomet pasiūlė, kaip estetiškai būtų galima „ištaisyti“ šią sceną, tarytum taip jis galėtų pakeisti savo praeitį. Jis paprasčiausiai pasiūlė perfilmuoti šokį ant stogo, ir mes vėl kartojome tą patį.
Vėliau jis reikalaudavo parodyti visas nufilmuotas scenas ir nuolat abejodavo, ar tai iš tiesų yra tai, ko jis tikėjosi... Tačiau Anwaras niekuomet nesustabdė filmavimo. Tikriausiai jam pačiam reikėjo kaip nors išsilaisvinti, išleisti tą skausmą, kurį laikė giliai širdyje.
Galiausiai pamatęs galutinę versiją jis emocingai pasakė: „Joshua, šis filmas parodo, ką reiškia būti tokiam kaip aš.“
– Jums niekuomet nekilo mintis sustoti ar pasirinkti saugesnę poziciją? Kalbu apie santykį su filmuojamais žudikais. Jis labai atviras ir betarpiškas, o tai glumina.
– Filmuodamas kartais pajusdavau, kad mano empatija pereina į
neapykantą. Imdavau automatiškai teisti, nes prieš mane sėdėjo monstrai,
įvykdę aibę sunkių nusikaltimų. Suprasdavau, kad man reikia pertraukos: savaitgalio ar ištisos savaitės.
Ar netgi parvykti namo. Manau, kad vienas svarbių dalykų, jungiančių abu
filmus, yra politinė įvykių analizė, bet be istorinio konteksto. Kartu tai labai intymūs filmai, kas yra neįprasta, kalbant apie genocidą.
Dabar suprantu, kodėl panašaus pobūdžio filmuose išlaikoma distancija.
Man taip pat daugybę kartų norėjosi sustoti ir atsiriboti nuo to, ką
mačiau ir girdėjau. Aš ir sustodavau, bet tik tam, kad vėl galėčiau gilintis.
Manau, kad
kine neegzistuoja objektyvus atstumas. Suprantu, kad ta patirtis, kuomet
matai skausmą ekrane, nėra labai maloni. Šiuo atveju neįmanoma tik snobiškai pasižiūrėti į visa, kas ten vyksta.
Filmas verčia apmąstyti, o kokia gi mano vieta visame tame? Labai dažnai
sakoma, kad dokumentika yra it langas į pasaulį. Nufilmavau šį filmą toli nuo namų, tačiau labai tikiuosi, kad jis yra
veidrodis, o ne langas. Atmečiau visus kultūrinius skirtumus ir
stereotipus. Man svarbesni žmonės, kurie daro keistus, kone nesuvokiamus,
siaubingus dalykus, bet vis dėlto jie yra žmonės.
J.Oppenheimerio filmai pelnė daugybę prizų
* Jau pirmasis J.Oppenheimerio filmas „The Entire History of the Louisiana Purchase“ (1997 m.) laimėjo Čikagos tarptautinio kino festivalio „Gold Hugo“ apdovanojimą.
* Režisieriaus debiutinis ilgojo metražo dokumentinis filmas „Žudymo aktas“ (2012 m.) susižėrė 63-iojo tarptautinio Berlyno kino festivalio tris apdovanojimus, Danijos kino akademijos, Danijos nacionalinės kino kritikų asociacijos bei Tarptautinio žmogaus teisių ir orumo kino festivalio prizus. Kaip geriausias dokumentinis filmas jis buvo įvertintas BAFTA bei „Asia Pacific Screen“ apdovanojimais, nominuotas „Oskarui“.
* Pernai J.Oppenheimerio sukurtas filmas „Tylos žvilgsnis“ vertas savo pirmtako. Jis susišlavė svarbiausius 71-ojo Venecijos tarptautinio kino festivalio prizus, tarp jų – Didįjį žiuri prizą, Tarptautinį kino kritikų apdovanojimą (FIPRESCI), Italijos kritikų prizą „Mouse d’Oro“ bei Europos kino kritikų apdovanojimą (FEDEORA) geriausiam festivalio filmui.