„Svetimkūnį“ galėjo matyti ir „Scanoramos“ žiūrovai. Filmas prstatomas kaip „dviejų radikaliai skirtingų moterų istorija, pasakojanti ir apie šiandienos Rytų Europą: jau baigiamą užvaldyti jai naujo kapitalizmo, tačiau vis dar stipriai priklausomą nuo religijos“.
K.Zanussio įsitikinimu, jo „Svetimkūnis“ – „tai psichologinė drama apie jaunatviško idealizmo ir visuotinio cinizmo sandūrą. Pasakojama istorija anomali tuo, kad čia persekiojamas jaunas italas, pasišventęs krikščionis. Prieš jį stovi save išdavusios moterys, kurios yra ciniškesnės ir brutalesnės už vyrus. Idealizmas, nors ir tebetiki Viešpačiu, turi baigtis. O cinizmas vis tik subyra, net jeigu galų gale ir lieka nepalaužtas“.
Rašydamas apie šį filmą „Variety“ kino apžvalgininkas Dennis Harvey svarstė, esą, „per ilgai trunkančią karjerą galima padaryti vieną kitą visišką kvailybę“, ir tai nutiko 50 metų kuriančiam talentingam menininkui. „Svetimkūnį“ D.Harvey pavadino „juokingu pamokslu“.
„Žalčius“ vis gausėjanti „Žalčių akademija" teikė jau ketvirtą kartą. Tai trylika nominacijų. Iki pernai jų buvo dvylika, o šiemet sąrašą papildė prizas už prasčiausią užsienio filmo pavadinimo vertimą į lenkų kalbą. Tai aktualu ir lietuviams – apie tai kino kritikė Živilė Pipinytė rašo naujausiame „Kino“ žurnale. „Ne vienas pavadinimas tiesiog išduoda beraštį“, teigia kritikė straipsnyje „Lietuviškų filmų pavadinimų ypatybės“.
„Žalčių akademija“, įsteigta trijų kino žurnalistų, šiuo metu vienija jau pusantro šimto neabejingų kultūrai asmenų. „Jie mano, kad apdovanojimai gali skatinti diskusijas apie lenkų kino kokybę ir padėti ją pagerinti. Ko gero, panašūs apdovanojimai praverstų ir lietuvių kinui, kur blogų filmų procentas, palyginus su lenkais, daug didesnis“, – pastebėjo savaitraštis „7 meno dienos“, informuodamas apie lenkų blogausiųjų apdovanojimus.