Nors abu filmo režisieriai bei scenarijaus autoriai – Ričardas Marcinkus ir Simonas Aškelavičius – tvirtino, kad filmo nekūrė „gervėms lesinti“, tačiau išsisukti nuo 8-ųjų Lietuvos kino apdovanojimų Sidabrinė gervė jiems nepavyko. Jų filmas šiemet nominuotas net 3 kategorijose. Be kita ko, jis pretenduoja tapti ir Metų geriausiu ilgametražiu kino filmu.
Būtent todėl, artėjant Lietuvos kino apdovanojimams Sidabrinė gervė, siūlome nelabai trumpą, tačiau, be abejonės, šmaikštų Simono ir Ričardo interviu.
- „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ nėra pirmasis filmas, kuriame S.Aškelavičius dirba petys petin su R.Marcinkumi. Ar du režisieriai (arba trys, keturi) gali rasti bendrą kalbą, ar tai netrukdo kurti filmo? Juk tikriausiai ne veltui sakoma „Dvi auklės, vaikas be galvos“.
R.Marcinkus: Taip pat sakoma, kad dvi galvos geriau nei viena. Filme „Valentinas vienas“, kurį jūs turite omenyje, mes dirbome atskirai – kiekvienas režisierius kūrė savo dalį, kurios po to buvo sujungtos į bendrą filmą.
S.Aškelavičius: Kurdami filmą „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ viską darėme drauge – abu scenarijų sukūrėme ir jį režisavome. Taigi vaikas abiejų.
Nė vieno mūsų gryno jame nėra, jis turi ir vieno, ir kito genų. Kitaip sakant: iš dvigalvio drakono išsirito vienas kiaušinis.
- Ir vis dėlto kodėl kurti dviese geriau nei vienam?
R.M.: Apie filmo kūrimą dviese pradėjome galvoti Vingio parke. Vienas kitą paskatinome, todėl natūralu, kad ir toliau viską darėme drauge.
S.A.: Negalime vienareikšmiškai pasakyti, ar tai geriau, ar blogiau. Tiesiog visai kita darbo specifika. Tačiau vieną drąsiai galime teigti: dviese – tikrai linksmiau.
- Tačiau dirbant kartu neišvengiama sunkumų ir tenka leistis į kompromisus. Kas, dirbant kartu, jums buvo sunkiausia?
S.A.: Sunkumai tie patys kaip porai, kuri ką tik kartu apsigyveno, – išlenda visokios asmeninės savybės, kurias reikia išmokti toleruoti. Mes abu gyvybingi, reiškiame emocijas čia ir dabar. Taigi filmavimas buvo ir asmeninio santykio išbandymas.
R.M.: Aišku, prie komandos akivaizdoje tų kūrybinių nesutarimų nedemonstravome, išsiaiškindavome už kampo.O lengviausia būdavo kūrybiškai improvizuoti, kai iškildavo nenumatytos aplinkybės.
- Sidabrinės gervės apdovanojimuose jūs taip pat nesate nauji veidai. 2013 m. jūsų ir Donato Ulvydo bei Editos Kabaraitės juosta „Valentinas vienas“ buvo nominuota Metų geriausio filmo kategorijoje. Ričardai, tavo trumpametražis „Expermentas“ ir ilgametražis dokumentinis filmas „Galutinis tikslas“ – nominuoti 2013 ir 2014 metais. Ar būti nominuotu taip pat svarbu kaip ir gauti statulėlę?
S.A.: Kuriame filmus ne gervėms lesinti, o žmonėms žiūrėti. Nominacijos ir apdovanojimai nėra svarbiausi, tuo labiau kai niekada iki galo neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis jie suteikiami.
R.M.: Mums svarbu, kad žmonės filmą žiūri ir apie jį kalba. Prieina mieste ir sako: „Taip gerai praleidau laiką kino teatre, ačiū!“. Viena moteris iš provincijos miestelio parašė, kad po filmo net „diskusijos užvirė apie gyvenimą“, kad „palietė jos širdį“. Tokios nuoširdžios nuomonės suteikia tikro džiaugsmo, o apdovanojimai ir statulėlės paglosto tik savimeilę.
- Kaip manote, ko pritrūko iki statulėlės rankoje? Turiu galvojee ilgametražį filmą „Valentinas vienas“.
S.A.: Niekada nesigilinome, ko pritrūko. Gal viso to, už ką yra duodamos tos statulėlės?
- Kalbant apie statulėles, Ričardai, praėjusiais metais tavo ilgametražis dokumentinis filmas „Galutinis tikslas“ pelnė Sidabrinės gervės kiaušinį. Ar apdovanojimas ką nors keičia?
R.M.: Kurdamas filmą negalvoji apie įvertinimus, statulėles ar kiaušinius. Juolab kad tie mano apdovanojimai labai kuklūs. Natūralu, kad bet koks įvertinimas paglosto savimeilę. Tik tiek. Niekas nesikeičia – esi toks, koks buvai. Nei geresnis, nei blogesnis.
- Simonai, jūs kuriate ne tik kino filmus, bet ir reklamas. Tai labai skirtingi poliai ne tik žanro prasme, bet ir apimtimi. Ar lengva persilaužti ir vieną dieną filmuoti ilgametražį filmą, kitą – trumpą ir lakonišką reklamą?
S.A.: Trumpos distancijos padeda palaikyti formą – tada daug lengviau bėgti ilgą distanciją . Man toks gyvenimo būdas patinka labiau nei vaidinti aplinkinius smerkiantį ir tik į savo ego susikoncentravusį menininką, kuris vieną kartą per trejus metus gauna šansą pabandyti sukurti filmą.
Reklamoje dirbantis kūrėjai išlavina gebėjimą idėją formuluoti vaizdais, nuolat tobulina režisūrinius įgūdžius. Tai labai praverčia kuriant ilgametražį filmą.
- Simonai, dar 2006 m. suvaidinote reklamščiką filme „Diringas“. Ar vaidmeniui sėmėtės įkvėpimo iš savo darbo kasdienybės? Gal kada nors norėjote geriau būti aktorius nei režisierius?
S.A.: Kai dirbi toje srityje, pažįsti tipažus, savaime suprantama, pasisemi inspiracijų vaidmeniui. O aktorius gal ir norėjau būti ir man visai gerai sekėsi, bet labai greitai supratau, kad paniškai bijau scenos ir žiūrovų. Todėl nusprendžiau kovoti su šia savo baime per kino ekraną, kuris tapo tarpininku tarp manęs ir žiūrovų.
- Ar nebuvo sunku rašant „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ scenarijų atsisakyti keiksmažodžių? Ar neatrodė tai kažkaip nenatūralu? O gal jūs iš esmės esate žmonės, kurie niekada nesikeikia todėl tai pavyko paprastai?
R.M.: Filme niekas nesikeikė, nes jame vaidino Bernadeta Lukošiūtė. Kaip gali keiktis prie Tetos Betos? O jei rimtai, tai nemanėme, kad keiksmažodžiai reikalingi mūsų filme – norėjome sukurti istoriją, kuri turi stebuklinio realizmo, panaši į pasaką, kurią gali žiūrėti ir suaugusieji, ir vaikai.
- Kas buvo sunkiausiai kuriant istoriją, personažus ir aplinkybes?
S.A.: Kurdami personažus galvojome apie tikrus Lietuvos provincijos miestelių žmones. Juose daug tokių trisdešimtmečių Saulių ir Paulių, kurie stumia dieną iš dienos ir nori kada nors ištrūkti iš savo pilkos kasdienybės.
R.M.: O idėją apie traukinio apiplėšimą pasiūlė mūsų operatorius Julius Sičiūnas. Jo gimtinė yra Anykščiai, todėl pagalvojome, kad ten gražiausia aplinka tam traukiniui apiplėšti.
S.A.: Abu vasarą sėdėdami Nidoje, vienų poilsio namų balkone, sufantazavome visą „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ istoriją.
- Šiais metais Sidabrinės gervės vertinimų ir atrankos komisija nusprendė atsisakyti Metų geriausio scenarijaus nominacijos. Ar nėra apmaudu? Juk buvo parašytas originalus filmo „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ scenarijus.
S.A.: Keista, kad prestižiniais vadinamuose apdovanojimuose nėra scenarijaus nominacijos. Juk scenarijus – kiekvieno filmo pagrindas. Visada viešai dejuojama, kad Lietuvoje nėra gerų scenaristų. Tai bent tuos kelis scenarijus, kurie virto filmais, tuo labiau – žiūrimais, nominuokime, vertinkime.
- Ričardai, viename interviu esate sakęs, kad kurdamas filmą gyvenate juo ir apie jį, o pabaigęs jį užmirštate. Ar jau spėjote užmiršti pastarąjį ir imtis naujų darbų?
R.M.: Filmas – ne vienturtis vaikas, kad apie jį galvotum nuolatos. Kai šeimoje atsiranda antras, trečias vaikas, tai pirmasis skundžiasi dėmesio stoka. Taip ir filmai – jų nepamiršti, bet visa dėmesį skiri tam, prie kurio dirbi. Taip, turime abu tiek kasdienių darbų, tiek sumanymų apie naujus nuotykius didžiajame ekrane.
- Sukurti filmą – sunkus darbas, o ilgai nesibaigiantys projektai neatsibosta. Jei galėtumėte patarti jauniems LMTA studentams, kaip apsiginkluoti kantrybe ir kurti, koks patarimas tai būtų?
R.M.: Patariame jau dabar megzti glaudžias pažintis su verslo vadybos studentais, būsimais įmonių savininkais, nes sukurti filmą kainuoja daug pinigų.
S.A.: Taip pat tikėti tuo, ką darote ir nepamiršti fantazuoti, nes kūrėjai tuo ir skiriasi nuo žiūrovų.
Visi, dar nematę filmo „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“, galėsite tai padaryti gegužės 26-ąją 21 val. specialioje Vilniaus kino teatro „Skalvija“ programoje „Lietuvos kino apdovanojimų Sidabrinė gervė nominantai“.
Sidabrinės gervės apdovanojimų ceremonija. Gegužės 30 d. 18 val. 30 min. per LRT televiziją.
