Giedrė Žickytė su A.Kemežiu kūrusi tris filmus – „Baras“, „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, „Meistras ir Tatjana“ – sakė, kad renkasi jį, nes pasitiki, ir žino, kad jis yra tikras meistras. „Dirbti su Audriumi, kaip ir su kiekvienu talentingu žmogumi, yra ir privalumas, ir iššūkis. Visko buvo: ir pykomės, ir taikėmės, bet viską atperka rezultatas. Režisieriaus ir operatoriaus santykiai yra kaip santuoka. Ypač dokumentiniame kine, kai nuo sugebėjimo susiderinti itin priklauso galutinis rezultatas.
Audrius yra ne tik vykdantis, bet ir kuriantis operatorius. Prieš filmuodami mes daug kalbėdavome, aptarinėdavome. Jis mane labai spausdavo, kad kiekvieną sprendimą pagrįsčiau, motyvuočiau. Audriui reikia suformuluoti, ko nori, ir leisti jam pačiam to pasiekti. Kuo sudėtingesnis uždavinys, tuo jam įdomiau.
Prisimenu, kaip atsirado sumanymas Vito Luckaus nuotraukų kontaktus filmuoti per lupą. Buvo labai sunkus filmavimo periodas – stresinė situacija, visi pervargę. Vieną vėlyvą vakarą sėdėjome, su lupa tai priartindama, tai nutolindama žiūrinėjau Luckaus nuotraukų kontaktus. „Audriau,-- sakiau, -- taip reiktų ir nufilmuoti“. „Ne, taip nieko neišeis, neturime tokių sąlygų,“ -- prieštaravo jis. Tada aš paėmus kamerą pati pradėjau kažką žaisti. Audrius žiūrėjo, žiūrėjo, paskui paėmė kamerą, ir visą naktį konstravo reikalingus tokiam filmavimui įrankius, kad pavyktų išlaikyti tinkamą apšvietimą, fokusą. Iš ryto man beliko tik sužymėti, kurių kontaktų reikia.
Audrius yra bebaimis operatorius. Rusijoje sumanėme pafilmuoti traukinyje. Tiesiog pro langą nelabai įdomu, būtų geriau, jei matytųsi perspektyva. Ateinu ir matau vaizdą, nuo kurio amo netekau. Audrius kažkokiu būdu susitarė su traukinio palydovu, kad atidarytų jam važiuojančio traukinio duris, ir per jas persisvėręs filmavo! Per filmavimą su juo būna pilna ekstremalių situacijų. Žaviuosi, jo intelektualumu, išradingumu ir kūrybingumu. Į filmavimą su juo eini kaip į nuotykį, kuriame bus ir malonumas, ir pavojai, ir iššūkiai“,-- pasakojo režisierė. A.Kemežio darbas filme „Meistras ir Tatjana“, skirtame fotografui Vitui Luckųi ir jo žmonai Tatjanai jau buvo pagerbtas Lietuvos kinematografininkų sąjungos pagrindiniu prizu už subtilų kinematografinį nejudančio vaizdo – meninės fotografijos – perteikimą. Praėjusį penktadienį Lietuvos kino operatorių asociacija A.Kemežį įvertino „Ąžuolo“ prizu už kūrybišką ir meistrišką fotografijos meno ir kinematografijos sintezę.
Gal taip meistriškai ir jaudinančiai Audriui pavyko apjungti fotografiją ir kiną, nes pats kadaise norėjo tapti fotografu.
-- Domėjaisi fotografija, bet tapai kino operatoriumi. Kaip tai nutiko?, – paklausiau operatorių.
-- Taip, labai jaunas norėjau tik fotografijos, jokio kino man nereikėjo. Svarsčiau, kur čia reiktų jos mokytis. Kartą draugai muzikantai Birštone paprašė nufilmuoti jiems klipą. Nufilmavom, bet kur sumontuoti? Tada vienas draugas patarė važiuoti į Vilnių, į Muzikos ir teatro akademiją, ten susirasti tokį Henriką Šablevičių, pasakyti, kad nori stoti ir paprašyti leisti sumontuoti tą klipą, kurį neva tai noriu parodyti priėmimo komisijai. Taip ir nutiko.
Nesiruošiau ten stoti, bet paskui pasirodė visai patrauklu – ateini, pasiimi raktą, eini sau vienas montuoti, yra foto laboratorija. Įstojau į operatoriaus specialybę, nes atrodė, kad mus mokys fotografijos, ko man ir reikėjo.
-- Ar anuomet teko susidurti su V.Luckaus nuotraukomis?
-- Fotomenininkų sąjungoje man davė pažiūrėti jo albumus, bet padavė taip, kad turėjau suprasti, jog daroma didelė garbė ir išimtis. V.Luckaus nuotraukos buvo labai efektingos ir įsirėžė, nors nieko nesupratau. Paskui labai atsargiai, nuotrupomis, išgirdau jo gyvenimo istoriją, apie kurią nieko nežinojau.
Tie V.Luckaus darbai labai skyrėsi nuo to, kas tuo metu Lietuvos fotografijoje dominavo. Svarbiausia buvo kompozicija, šviesa, pustonių gaudymas, ryškumas, t.y. techninė kokybė, o turinys...Na, va jis juk prieš akis. O Luckaus nuotraukos veikė ir turiniu taip nesuprantamai, kad to aš ir neperėmiau. Nors kai buvau jaunas, man patikusiais fotografais sekiau, bandžiau juos kopijuoti.
Kaip Luckus sugaudavo tą sekundės dalies stebuklą yra neįtikėtina. Dabar yra automatiniai fotoaparatai, kai nuspaudus mygtuką bus ir ryškumas, ir ekspozicija, ir 10 kadrų per sekundę, o paskui jau išsirinksi tą stebuklingą akimirką, kuri tęsiasi sekundės dalį. Anais laikais fotografuoti buvo daug sunkiau. Kitą kadrą galėjai padaryti tik už kelių sekundžių, bet ne už jos dalies. Aišku, ir priartėjimo prie žmonių aspektas pasikeitęs -- žmonės dabar dar labiau saugo save ir atstumą iki savęs.
-- Kaip sureagavai, kai Giedrė pasiūlė filmuoti filmą apie V.Luckų?
-- Sunku prisiminti, nes jau praėjo turbūt kokie šešeri metai. Kažkaip „neoficialiai“ viskas prasidėjo. Kartu su Giedre filmavome „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, ir jau prasidėjo pirmi „Meistro ir Tatjanos“ darbai. Važiavome filmuoti dėl „Anties“ į Maskvą, per tą pačią kelionę aplankėme ir V.Luckaus pažįstamus.
-- Kas Tau pačiam tapo didžiausiu šios juostos atradimu?
-- Tai, kiek Tatjana, V.Luckaus našlė, daug įdėjo, įnešė į tą filmą. Priėmus sprendimą leistis į šį filmą, jai reikėjo viskuo dalintis. Gal tai buvo noras, kad būtų paminėtas V.Luckus kaip fotografas, bet jai reikėjo ir savo auką įnešti -- įsileisti į savo gyvenimą, rodyti asmenines nuotraukas, atsakinėti į sunkius klausimus, leistis į skausmingus atsiminimus.
Ir, matyt, tai buvo sunkiau, nei ji manė. Po kiekvieno filmavimo jai vėl viskas sukildavo, o mes ir toliau lendame su klausimais. Turbūt iškankinome ją siaubingai. Kartais jai tiesiog fiziškai viskas viduje blokuodavosi -- gal ne tą žodį pasakė, kaip norėjo. Juk taip lengva bet kokį žodį visaip interpretuoti. Nori pasakyti tiesą, bet ta tiesa juk visokia. Jaučiu didelę pagarbą Tatjanai.
-- Kokių Tavo nufilmuotų darbų laukti artimiausiu metu?
-- Kitais metais turėtų pasirodyti Kristijono Vildžiūno vaidybinė juosta „Senekos diena“. Ir su režisieriumi A.Stoniu filmuojame „Moterį ledynuose“. Sunkiai mums einasi. Aušra, šio filmo herojė, labai uždaras žmogus, kuri pratusi būti viena. Bendravimas jai nėra poreikis.
Aušra budi glaciologijos stotyje, kalnuose prie Almatos, kokių 3,5 km aukštyje. Ten stebimi ledynai. Ji toje stotyje dirba nuo senų laikų. Atvažiavo atlikti praktikos ir liko daugeliui dešimtmečių. Jos darbas – fiksuoti rodmenis: temperatūros, drėgnumo ir kt. Tokia rutininė veikla. Atrodo, statinė pozicija. Nelabai kas vystosi, bet realiai taip egzistuoti diena iš dienos yra krūvis. Ir Aušra – kaip šeimininkė, mumis labai rūpinosi, bet kai tik kamerą atsuku, iš karto -- ne, jau gana, jau nufilmavote. Tas mūsų nepasotinamas noras viską filmuoti, jai atrodo be galo sunki našta. Labai sunku ir reta, kad personažas būtų tavo sąjungininkas.
Dar su Deimantu Narkevičiumi filmuojame Žaliojo tilto skulptūras. Į ką išsivystys -- neaišku. Bandome 3D filmuoti. Kažkas nauja, yra daug techninių pasiruošimų, bandymų.
-Ką Tau įdomiau filmuoti: realų gyvenimą -- dokumentiką, ar išgalvotą realybę -- vaidybinę juostą?
-- Jeigu svarstytume aukščiausiomis kategorijomis, jos nesiskiria. Dokumentikoje norime pagauti gyvenimo krislą, kiek ten susiveda gijų, santykių, ryšių, įdėti visa tai į kameros „dėžutę“ ir pasidalinti su kitais. Vaidybiniame kine tas daroma dirbtinai, bet jeigu gera scena, tai negali būti, kad ten nėra gyvenimo krislo. Aktoriai ir visi iki vieno filmavimo grupės nariai su savo patirtimi įneša ir sukuria tikrą gyvenimą. Man atrodo, kad po labai stiprios scenos visa grupė kažką atiduoda, ir visa tai atspindi ekranas. Kokia buvo atmosfera prieš kamerą, už kameros. Ir jeigu kažkas buvo – tai tą nuotaiką, tą gyvenimo gabalėlį visi ir pajunta. Jis toks pat tikras kaip ir dokumentikoje.
-- Kas padeda nenusivilti savo profesija, nepavargti nuo alinančio darbo kine?
-- Nufilmuota gera scena, pagautas tas gyvenimo krislelis, vėl pradeda „vežti“. Tegul ir retai pasitaikantis, bet vis dėlto labai palaiko. Taip, dabar yra geros lempos, kameros, puikūs profesionalai, bet tos gyvybės kine nedaug ir reta. Deficitas. Ir dar patinka, kad, ypač filmuodamas dokumentiką, sutinki nuostabių žmonių. Tarp jų – ir Tatjana. Tie žmonės palaiko mane. Tie stiprūs žmonės, kurie gali gyventi pagal savo principus, ne kaip priimta ar susiklosto. Valdyti savo gyvenimą ir priimti sprendimus. Tas palaiko mane, padrąsina.
