Tai jau ketvirtas Š.Barto filmas, atrinktas į svarbiausią pasaulyje kino festivalį. 1996 metais į Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programą pateko „Mūsų nedaug“ (Few of us), 1997 metais toje pačioje programoje buvo parodyti „Namai“ (The House), o 2005 „Dvi režisierių savaitės“ atrinko juostą „Septyni nematomi žmonės“ (Seven Invisible Men).
Programą „Dvi režisierių savaitės“ po 1968 metų audringų įvykių įkūrė Prancūzų kino režisierių asociacija. Ši Kanų festivalio programa stengiasi atrasti naujus vardus kino pasaulyje, būti atvira įvairioms kino formoms. Tarp kitų festivalio programų „Dvi režisierių savaitės“ išsiskiria nepriklausoma laikysena, nekonkurencine nuostata, nes neturi konkursinės programos, nėra jokių suvaržymų ar formalų. Svarbiausia čia – talento individualumas ir originalus režisūros stilius. Šios programos devizas: „Visi filmai atsiranda laisvi ir lygūs tarpusavyje. Tai turi padėti išlikti kino menui“. „Dvi režisierių savaitės“ atrado kino pasauliui Wernerio Herzogo, Rainerio Wernerio Fassbinderio, Nagishos Oshimos, Keno Loacho ir daugelio kitų pripažintų meistrų pirmuosius darbus.
Beje, „Dvi režisierių savaitės“ yra įtraukusios į savo programą ne tik Š.Barto, bet ir kitas lietuviškas juostas. 1999 režisierius Valdas Navasaitis čia pristatė vaidybinį filmą „Kiemas“, o 2003 buvo rodytas Arūno Matelio dokumentinis filmas „Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą“.
Naujas Š.Barto filmas pasirodo po ilgos pertraukos, todėl nekantriai laukiamas jo talento gerbėjų visame pasaulyje. Šį kartą vienas įdomiausių Rytų Europos režisierių savita kino kalba pasakoja labai asmenišką istoriją, net nufilmuotą režisieriaus name, netoli Vilniaus.
„Manau, kad iš esmės visi mano filmai yra apie mane, ir kilę iš mano patirčių ir jausmų. Metams bėgant ta medžiaga tampa turtingesnė, todėl šį kartą aš ją galėjau panaudoti tiesiau ir atviriau, nesileisdamas į literatūrinius nukrypimus,“ – sako Š.Bartas interviu, duotame Paryžiuje, besiruošiant filmo premjerai, Jeanui-Micheliui Frodonui, vienam įtakingiausių Prancūzijos kino kritikų bei istorikų, buvusiam legendinio žurnalo „Cahiers du cinéma“ redaktoriui.
Filmo siužetas rutuliojasi vieną vasaros dieną. Vyras, kurį vaidina pats režisierius, jo gyvenimo draugė ir jo duktė, kurią ir vaidina režisieriaus dukra Ina Marija Bartaitė, atvažiuoja į kaimą praleisti savaitgalio. Vyras išvargintas kasdienybės darbų ir rūpesčių, nebežino, kur rasti jėgų gyventi. Po motinos mirties šešiolikmetei dukrai, gyvenančiai su tėvu, labai trūksta jo dėmesio. Jo gyvenimo draugė, smuikininkė, kurią ir vaidina smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, nejaučia gyvenimo džiaugsmo, negalėdama suderinti muzikos, meilės ir karjeros. Nors filmo herojai myli vienas kitą, jų santykiai įtempti ir sudėtingi.
„Mes stengiamės pasidalinti tuo, ką jaučiame su kitais. Žmonės nesupranta ar net priešiškai sureaguoja, nes jie turi savus jausmus ir rūpesčius, ir tavaisiais nesidalina,“ – kalba apie vieną filmo temų Š.Bartas, pats parašęs ir „Peace to Us in Our Dreams“ scenarijų.
Kodėl režisierius ryžosi vaidinti pats save? „Šiuo atveju tai buvo geriausia išeitis. Tai padidino tikimybę, kad filmas geriau išreikš tai, ko aš ieškojau, ir kas ne visada aišku kitiems“, – aiškina režisierius duotame interviu. Kaip ir kitose Š.Barto juostose, taip ir šioje, filmuojasi daug neprofesionalių aktorių. „Juos galima vadinti neprofesionalais, bet man kiekvienas yra aktorius. Realiame gyvenime kiekvienas vaidina kokį nors ar net keletą vaidmenų. Kiekvienas nori pasirodyti tam tikroje šviesoje, ir tam tikslui naudoja savo veidą, kūno kalbą, žodžius, kalbos manierą, drabužius, kartais makiažą ir t.t. Tai gerai veikia, ir mes visi vaidiname,“ – mano režisierius.
Š.Barto stiliui būdingi ilgi planai, tačiau naujausias filmas operatoriaus Eitvydo Doškaus nufilmuotas daugiausiai trumpais planais. Ar pasikeitė režisavimo maniera?
„Ilgi planai nebuvo mano taisyklė ar dogma. To reikalavo filmo dramaturgija, personažų emocijos, medžiagos pasirinkimas. Filmuodamas „Peace to Us in Our Dreams“, nemanau, kad pakeičiau savo metodą, nors suprantu, kad rezultatas gali pasirodyti kitoks“, – sakė Š.Bartas.
Lietuvoje šio filmo, kurį gamino studija „Kinema“ kartu su kompanijomis „KinoElektron“ (Prancūzija), „Look Film“ (Rusija), „House on Fire“ (Prancūzija), premjeros laukiama spalio mėnesį.
