S.Salgado – fotografas, keliautojas, tėvas. Žmogus, gaudantis akimirkas ir žvilgsnius, kuriuose sutelpa visas gyvenimas. Jo nuotraukos – lyg metraštis, kuriame užfiksuota žmonijos žiaurumo istorija ir negęstantis geismas gyventi. Žmonės, žemės druska. Savo ilgas keliones pradėjęs nuo nepažintų Pietų Amerikos kaimelių, S.Salgado suprato, kad privalo būti ten, kur pasauliui skauda labiausiai, kur vyksta didžiausios žudynės, siaučia ligos ir badas. Tačiau šis filmas nėra tik menininko portretas, jame susiduria trys žvilgsniai, trijų patirtys ir perspektyvos: fotografo S.Salgado, jo sūnaus Juliano Ribeiro ir filmo režisieriaus W.Wenderso – „pašaliečio“, kurį kažkada sukrėtė pamatyta aklos moters nuotrauka.
Kaip kūrė filmą apie S.Salgado, mintimis pasidalijo jo sūnus Juliano Ribeiro.
- Jūs gimėte Paryžiuje prieš 40 metų. Esate dokumentikos bei filmų kūrėjas, o jūsų pirmasis trumpo metro filmas „Suzana“ pasakojo apie žmonėms naikinti skirtų minų naudojimą Angoloje. Tai galėjo būti ir problema, kurią jūsų tėvas norėjo išspręsti...
– Tai tiesa. Tada man buvo 23 metai. Aš netrukus turėjau tapti tėvu, bet buvau visiškai atsidavęs darbui. Tad mečiau teisės studijas, supratęs, kad nuolatinis sėdėjimas prie stalo – ne man. Dar būdamas mažas supratau, jog mano tėvo profesija nuostabi; jis keliavo po pasaulį, buvo svarbiausių įvykių sūkuryje. Mūsų namuose visuomet būdavo žmonių, atėjusių padiskutuoti apie šiuos įvykius. Šios diskusijos, man pačiam to net nesuprantant, suformavo mano susidomėjimą bei aistrą geopolitikai, nors buvau dar labai jaunas. Norėjau eiti ir susidurti su pasauliu akis į akį, nors ir nežinojau, kaip, tačiau norėjau bendrauti, o to išmokti ruošiausi ateityje.
Pradėjau dirbti „Canal+“ bei braziliškam kanalui „Globo“. Savo pirmąjį trumpo metro filmą „Suzana“ sukūriau 1996 metais, kai su tėvu buvome Angoloje, tačiau ten dažniausiai mes nė nebūdavome kartu. Jis fotografavo, aš filmavau ir tada supratau, kad mes apkeliausime kitokį pasaulį. Vėliau aš nukeliavau į Afganistaną, buvusią Jugoslaviją bei Braziliją. Būdamas vaikas aš tarsi nesąmoningai norėjau tokio paties gyvenimo, kokį gyveno mano tėtis. Jo dažnai nebūdavo, jis vis grįždavo iš pavojingų šalių arba ruošdavosi išvykti, kad demaskuotų pasaulio neteisybes ir taip toliau. Man tai buvo normalus gyvenimo būdas. Aš norėjau sekti tėčio pėdomis, nors savotiškai bei kukliai.
- Ar jūsų tėvas jus palaikė nuo pat pradžių?
– Taip, su didžiuliu pasitikėjimu, šiek tiek artimu nutrūktgalviškumui. Pavyzdžiui, jis manė, jog mano sumanymas vienam leistis į Afganistaną buvo puikus! Savo ruožtu mama labai jaudindavosi, bet kadangi ji jau buvo spėjusi susigyventi su mano tėčio rizikingomis kelionėmis į karo spektaklius, ji tiesiog su tuo susitaikė. Man labai pasisekė, kad savo dokumentikos kūrėjo karjerą galėjau pradėti dar būdamas labai jaunas ir kad tai man teikia pasitenkinimo.
Santykiai su tėvu, tuo herojumi per atstumą, jam būnant namuose ne visada būdavo sklandūs. Nuo paauglystės mes buvome nutolę vienas nuo kito. Aš ėjau savuoju keliu, kūriau dokumentinius filmus, tada persikėliau į Londoną, kad galėčiau lankyti kino mokyklą. Tuo metu mūsų keliai pasuko priešingomis kryptimis. Kai 2004 metais jis ėmėsi savo vėliausio ilgalaikio projekto „Genesis“ – nepažeisto rojaus paieškų, kurios užtruko aštuonerius metus, jis pasiūlė man prie jo prisidėti. Aš buvau santūrus, neįsivaizdavau, kaip mano darbas gali sutapti su jo veikla. Tačiau mūsų pirmoji kelionė buvo nuostabi.
Mes nukeliavome į Braziliją, Amazonės širdį, maždaug 300 kilometrų nuo artimiausio miestelio, kad susitiktumėme su atsiskyrusia zo‘é gentimi, su kuria kartu gyvenome mėnesį. Šie žmonės vis dar gyvena akmens amžiuje. Patirti šį sustojusio laiko momentą buvo nuostabu. Kaip ir ryšį, susikūrusį tarp manęs ir mano tėvo; nors gal greičiau atsikūrusį. Po to mes keliavome į Papua Naująją Gvinėją, Irian Jayą, kad apsigyventume su dar viena atsiskyrusia gentimi yali; vėliau vykome į Vrangelio salą Arktyje – į jūrų vėplių bei baltųjų meškų namus. Per šias keliones mes apkalbėjome daugybę dalykų, apie kuriuos nebuvome šnekėję anksčiau, ir tada aš supratau akivaizdų medžiagos, kurią nufilmavau keliaudamas su tėvu, tikslą. Kai tėvas pamatė mano pirmąjį, dar žalią filmo montažą, jis buvo iki ašarų sujaudintas.
- Ar kaip tik tuo metu ir kilo idėja, kad į savo komandą reikia įtraukti dar vieną žmogų, su kitokiu požiūriu, kad filmas būtų dar labiau išplėtotas?
– Ši idėja jau buvo įgyvendinama. Tuo metu buvo filmų ir apie Sebastião, ir apie kitus fotografus. Bet man atrodė, kad filmo apie fotografą kūrimas turi labai aiškias ribas: žmogus ruošiasi ką nors nufotografuoti ir istorija baigiasi tada, kai nuotrauka jau padaryta. Išskyrus tai, kad žmogus padaro ir antrą, ir trečią nuotrauką. Tad, mano nuomone, tai nebuvo teisingas požiūris. Šis filmas turėjo atskleisti paties Sebastião istoriją, kuri susideda iš tokių patirčių, kuriomis nedaugelis pasidalina, iš to, kad jis 40 metų vis atsidurdavo ekstremaliose situacijose, ir iš to, kad jis buvo siaubingų įvykių žmonijos istorijoje liudininkas.
Tik tyrinėdami jo istoriją bei prisiminimus galėtume iškelti klausimą: kas pakeičia žmogų? Kaip pasikeitė S.Salgado? Aš atsakymą jau žinojau. Mačiau jį gyvenantį su indėnais bei Papua Naujosios Gvinėjos gyventojais. Jis mato žmones ir jų neteisia. Jis laiko save lygiu su jais, kadangi ir pats yra kilęs iš mažo, labai žiauraus kaimelio atokioje Brazilijos dalyje, atskirto nuo viso pasaulio. Aš manau, kad žmonės, kuriuos jis fotografuoja, jaučia jo geranorišką požiūrį.
Mąstau apie tai, kas atsitinka tarp Sebastião bei jo fotografuojamų žmonių prieš padarant nuotrauką ir po to bei kaip tai gali mus praturtinti. Taip, netgi mus, gyvenančius privilegijuotose ir abejingose visuomenėse. Toks turėjo būti filmas. Bet kad visa tai taptų labiau apčiuopiama, reikėjo kažkokio kito žmogaus, mažiau į tai įsitraukusio nei aš, kuris galėtų laisvai kalbėtis su Sebastião, kuris atsakytų į klausimą, kokia yra šio filmo esmė. Kitaip tariant, kuris parodytų įdėmaus Sebastião žvilgsnio evoliuciją bėgant metams, kuris atskleistų, ko mes galėtume pasimokyti iš jo karjeros karine prasme – žinau, kad jis nemėgsta šio žodžio, kadangi pats suvokia, jog jo nuotraukos tam tikru mastu gali pakeisti fotografuojamų žmonių gyvenimą.
- Ir tada W.Wendersas tapo komandos dalimi?
– W.Wendersas tiko idealiai. Jis jau buvo susipažinęs su S.Salgado darbu, jie jau buvo kelis kartus susitikę. Tuo metu Wimas jau puoselėjo mintį sukurti filmą apie Sebastião. Mes dažnai matėmės, daug kalbėjome ir tai buvo gana natūralu, jog mes nusprendėme filmą sukurti kartu. Jis ne tik suprato šio projekto pagrindinę mintį, bet ir iškart prisirišo prie jo, buvo visiškai tam atsidavęs. Buvo nuostabu matyti, kaip šis vyras gerbia projekto intymumą, bet sykiu prideda gausybę gyvybiškai svarbių elementų, įneša savito jautrumo, savito talento filmuojamų vaizdų požiūriu.
- Kaip pasidalijote darbus?
– Parodžiau Wimui, ką nufilmavau keliaudamas su tėvu ir paaiškinau, kaip, mano nuomone, šie vaizdai turėtų būti susiję su Sebastião, kad visi galėtų pasimokyti iš jo pasisakymų, prisiminimų bei situacijų, kuriose jam yra tekę pabuvoti. Šios diskusijos išryškino filmo struktūrą, bet aš negalėjau būti taip nutolęs, kad išspręsčiau šį klausimą. W.Wendersas ir buvo tam, kad surinktų dalis į vieną istoriją apie vyrą, kurį nuvargino kančia, kurią jis fotografuodavo, kuris nešioja randus nuo to, ką jam teko pamatyti bei išgyventi ir kuris pasakė: „Per daugybę metų dirbdamas pabėgėlių stovyklose aš mačiau tiek mirties, kad pats jaučiausi mirštantis.“ Iš pradžių maniau, jog Wimas su mano tėvu atsisės prie mažo staliuko ir ims kalbėtis. Tačiau taip nenutiko. Darbas su tokiu puikiu kūrėju kaip W.Wendersas viską keičia, o jo sugalvota idėja Sebastião stovėti priešais savo prisiminimus buvo labai išradinga. Pasibaigus visiems šiems našiems susidūrimams su prisiminimais, mes užsidarėme montavimo kambaryje metams su puse. Tai mums leido pašalinti kai kuriuos pokalbius sudėtingesnėmis temomis ir tapti paprastesniems bei atviresniems.
- Susan Sontag kalbėjo apie „grožio neautentiškumą“ Salgado darbuose. Ką jūs galėtumėte apie tai pasakyti?
– Yra du S.Sontag priekaišto aspektai: tariamas susižavėjimas skurdu arba greičiausiai mirtimi, kurį jaučia fotografas, bei faktas, kad subjektai nėra identifikuojami, priešingai nei fotografas, kuris tampa gerbtinas ne savo sąskaita. Kritikuodama S.Sontag taip pat smerkia žiniasklaidos, kuri užsako ir publikuoja šias nuotraukas, ciniškumą. Aš manau, kad visa tai sieti su S.Salgado yra neteisinga. Jis praleisdavo kelias savaites, netgi kelis mėnesius dažnai suniokotose šalyse, į kurias jį atvesdavo noras išgirsti žmonių pasisakymus. Jam reikia, kad atsirastų ryšys su žmogumi, kurį jis ruošiasi fotografuoti, ir jis sako, kad galų gale ne jis padaro nuotrauką, o žmogus jam ją „atiduoda“. Jį veda emocijos, užuojauta. Manau, kad tai labai gerai atsiskleidžia filme.
- Tavo mamai Lélia buvo 17 metų, kai ji sutiko tavo tėvą. Ji visada buvo stabilioji jo gyvenimo dalis. Kiek įtraukta ji buvo į filmo „Žemės druskos“ kūrimą?
– Lélia nebuvo tiesiogiai įtraukta į filmą ir galima būtų teigti, kad ir pats Sebastião nebuvo į jį įtrauktas! Jie tiesiog patikėjo manimi ir Wimu. Lélia ir Sebastião – tai ilga istorija. Sprendimus jie visada priima kartu ir filmas „Žemės druska“ taip pat priklauso jiems abiem.
- Ką jums reiškia sugrįžimas į šeimos vilą bei vykstantis aplinkos atkūrimo projektas? Ar tai misija? Utopija? Ateitis?
– Niekas negalėtų įsivaizduoti, aš – tuo labiau, mūsų vilos kartu su apleistu, nuniokotu kraštovaizdžiu. Iš pradžių tai buvo tik kuklus projektas – idėja atsodinti keletą medžių aplink vaikystės namus, į kuriuos grįžtumėme tik per atostogas. Bet mano tėvai yra labai užsivedę ir, kaip visada, į tai įsitraukė visu kūnu bei siela. Projektas, kuris turėjo išlikti šeimos, staiga tapo ilgalaikiu ekologiniu įsipareigojimu: „Gerai, mes tiesiog atsodinsime visą mišką.“ Jie įsteigė Žemės institutą, kuris tapo didžiausiu regiono darbdaviu. Jie jau pasodino 2,5 milijono medžių mano senelio buvusios vilos teritorijoje, kuri dabar tapo ekologiniu draustiniu, o dar milijonas pasodinta vilos apylinkėse. Tai milžiniškas ir didingas, protu nesuvokiamas projektas.
– Jūs kuriate savo pirmąjį fantastinį filmą. Gal galėtumėte ką nors apie tai papasakoti?
– Veiksmas vyksta San Paule, Brazilijoje. Filmo scenarijus dar rašomas, bet galiu išsiduoti, kad tai bus psichologinis trileris, kurio fone – svarbi Brazilijos visuomenės tema: kylantis mobilumas.
Filmo anonsas
