Kino režisierė Kira Muratova: „Karas – tyčinė žmogžudystė“

Prieš trejus metus autorinio kino kūrėja K.Muratova, žiūrovams pažįstama iš filmų „Trumpi susitikimai“, „Ilgos palydos“, „Tarp pilkų akmenų“, „Trys istorijos“, „Derintojas“, „Asteninis sindromas“, „Čechovo motyvai“ ir kitų, sukūrė savo paskutinį filmą „Amžinas sugrįžimas“. Paskutinį tiesiogine to žodžio reikšme: tuomet jau 78 metų sulaukusi K.Muratova pareiškė daugiau nebefilmuosianti.

– Kira Heorhijivna, kaip gyvenate be kino? – 80-metės režisierės paklausė Rusijos laikraščio „Novaja gazeta“ korespondentas Janas Šenkmanas.

– Blogai. Tačiau negaliu sakyti, kad pirmą kartą gyvenu be kino. Sovietiniais laikais ilgai nieko nefilmuodavau. Mane atleisdavo iš kino studijos ir kitokias kiaulystes krėtė. Nors ir sunkiai, prie to pripratau. Kai mane diskvalifikavo Odesos kino studijoje, „Lenfilme“ sukūriau filmą „Pažįstant platųjį pasaulį“. Bet ir jo laukė ta pati dalia – viskas baigdavosi tais pačiais taisymais, ta pačia kova dėl kiekvieno kadro. Galiausiai filmą faktiškai padėdavo ant lentynos. Arba vaizduodavo, kad išleidžia kokiu nors nesamu tiražu. O svarbiausia – neleisdavo filmuoti. Taigi būsena „be kino“ man pažįstama. Žinojau, kad bus blogai, tačiau viskas pasaulyje baigiasi. Žmogus serga, sensta, miršta... Niekur nedingsi. O režisieriaus profesija fiziškai labai sunki. Aš tam nebeturiu jėgų.

– Tai daugiausia rusų kritikų atsiliepimai. Ir žinau, kodėl. Todėl, kad gyvenu ne Rusijoje. Kai režisierius nesipainioja po kojomis, gyvena toli, jo figūrą apgaubia romantiška migla ir atrodo, kad kažkur Odesoje yra tokia talentinga K.Muratova. Man šlovė gyvenime niekada nepadėjo, nors malonu. Dėl smulkmenų – taip, pasitaikydavo: kokia nors pardavėja bus tau maloni, kartais gatvėje atpažįsta, sveikinasi. Tačiau aš, nepaisydama profesijos, visada gyvenau uždarai, beveik autistiškai. Man nepatinka spūstys, nekenčiu vakarėlių. Ir odesiečiai mane nedažnai mato. Sako: „O, jūs pas mus atvykote!“ Aš čia gyvenu. „Ką jūs sakote!“

– Baigusi VGIK (Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą) atvykau čia pagal paskyrimą – taip tada tai vadinosi. Ir ėmiau Odesą analizuoti, tyrinėti. Nesu Odesos garbintoja, tiesiog stengiausi ją parodyti kuo išsamiau, kuo panašiau. Visi myli savo miestus, bet odesiečių šis jausmas toks perdėtas, toks perspaustas, kad net erzina. Jie visą laiką kartoja, kad Odesa – gražuolė, kad tokių miestų apskritai pasaulyje nėra ir visi garsūs talentingi žmonės kilę iš Odesos. Iškart kyla klausimas: o kodėl visi jie išvyksta, jeigu Odesa tokia nuostabi?

Pamenu, kartą filmavome Uzbekistane, kišlake, didžioji filmavimo grupės dalis buvo odesiečiai. Ir jie visą laiką burbėjo: fui, kaip čia nešvaru, kaip purvina! O ten be perstojo buvo šluojama, išvietės kažin kur, nesmirdi ir apskritai labai švaru, palyginti su Odesos laiptinėmis. Odesa – purvinas miestas, prišiukšlintas, neprižiūrimas. Ir, sakyčiau, neskoningas. Čionykščiai žmonės mėgsta humorą ir muziką, o kino visiškai nesupranta. Tačiau garsenybes jie dievina. Sutiks gatvėje: „Jūs mūsų režisierė! Mes jus taip mylime! – O ar bent vieną mano filmą matėte? – Ne.“ Aš jiems patinku kaip kai kas, garsinantis jų miestą, ir tiek. Mane tai siutina.

– Kaip ligonis myli savo ligą, o kalinys savo kalėjimą. Grįždama iš Leningrado, kuriame kūriau filmą, važiavau taksi ir galvojau: „Odesėle, mieloji, purvinoji!“ Štai taip aš ją myliu.

– Prieš metus čia buvo pralietas kraujas. Ar tai kaip nors pakeitė miesto gyvenimą?

– Ne, nepastebiu, kad Odesa būtų pasikeitusi. Visi išsigando ir šiek tiek pritilo, aprimo. Netapo karingesni, tiesiog suprato, kad gali blogai baigtis. Man sunku apie tai kalbėti. Aš tokia užkietėjusi pacifistė, kad visi pastarieji įvykiai mane labai žeidžia. Man atgrasu, kai žudoma. Net savo teritorijos gynimas – juk vis tiek žudymas.

Man labai patiko Maidanas. Ten daugybė žmonių buvo taip idealistiškai nusiteikę, protestavo gražiai, taikiai, sakyčiau, idealistiškai poetiškai. O paskui, kaip per kiekvieną revoliuciją, būtinai atsiranda giljotinų ar dar ko nors. Ir viskas iškart tampa įprasta, žmogiška. Šiuo atveju virto karu. Teisės mokslas skiria dviejų rūšių žmogžudystes: tyčinę ir esant afekto būsenos. Tai štai karas – tyčinė žmogžudystė.

– Man atrodo, kad tai taip paprasta, taip suprantama, – nežudyk. Ką čia dar filmuoti? Ir netikiu, kad tai ką nors pakeistų. Menas apskritai turi menką poveikį. Truputį, kartais, kur nors, vos vos. O ne taip, kad sukursi antikarinį filmą ir iškart baigsis karas. Ukrainoje dabar be perstojo rodoma karo kronika. Ar iš jos neaišku? Na, galima kokius nors apmąstymus karo tema nufilmuoti, kodėl gi ne. Bet man tai tikriausiai nelemta. Aš apskritai nenoriu filmuoti, o jūs siūlote man kurti antikarinį filmą.

– Ne visada. Jei kalbame apie mane, mano kiną, man patinka, kai vaizdas būna konkretus ir kartu apibendrinamas. Tai, kas amžina, bet įvilkta į konkretų drabužėlį. Ir kad kas nors būtų virš to, koks nors amžinybės dvelksmas. Kai pavyksta tai susieti, suderinti, tuomet būnu patenkinta savimi.

Apie filmą „Asteninis sindromas“ sakė: tai – savojo laiko diagnozė. O aš manau, kad tai žmonijos, visko ir visada diagnozė. Pažiūrėkite Michaelio Haneke‘s filmą „Meilė“. Ar jis apie dabar? Ne, apie visada. Aš nesuprantu, kas tai yra dabar. Tikriausiai esmė ta, kad aš apskritai netikiu pažanga. Koks skirtumas – Pūnų karai ar dabar? Koks skirtumas – Neronas ar dabar? Ogi jokio.

Yra žmonių, kurie tiki pažanga, jie man simpatiški. Man atrodo, Sergejus Loznica (Vokietijoje gyvenantis ukrainiečių režisierius, Lietuvoje rodytas jo dokumentinis filmas „Maidanas“. – Red.) kaip tik toks žmogus, jis tuo tiki. Be to, jis dar ir labai talentingas. Tačiau sakyti, kad dabar reikia būtent to, o vėliau reikės ano – kas per niekai! Tai maždaug tas pats, kas svarstyti, kaip galėjo Vokietija, kurioje Beethovenas ir Goethe... O štai taip! Todėl, kad žmonės vienodi visada ir visur. Tiek blogąja, tiek gerąja prasme. Savo esme. Kinta tik išoriniai dalykai. Anksčiau nebuvo galima bučiuotis gatvėje, o dabar galima. Anksčiau kankinimai buvo rafinuotesni, dabar – nebe tokie. Bet visada bučiavosi ir visada kankino, visada.

– Žinau, kad daugelis jums priekaištauja dėl pacifistinės pozicijos. Sako, kad jūs virš Rusijos ir Ukrainos susirėmimo. Ką jūs į tai atsakote?

– Ne, aš ne virš susirėmimo, aš Ukrainos pusėje. Man nepatinka, kad ji kariauja, tačiau nežinau, kaip išsisukti iš šios padėties vadovaujantis tais standartais, kuriais gyvena žmonija: „Reikia ginti savo teritoriją, reikia kovoti!“ Jokia teritorija neverta to, kad dėl jos būtų žudoma, net jeigu ta teritorija vadinama tėvyne. Žmonija labai mėgsta kariauti, ji čia įžvelgia didvyriškumą, tuos, kurie nenori kariauti, smerkia. Tačiau tokių, deja, labai mažai. Mažai pacifistų. Vieniems vis tiek, o kitiems atrodo – na kaipgi kitaip? Daugelis tiesiog netiki, kad pasaulis gali gyvuoti be karo. Ko spurdėti, jei nieko nepakeisi?

Paskutinis – 18-asis – K.Muratovos filmas „Amžinas sugrįžimas“, kaip ir kiti, rodytas Lietuvoje – „Kino pavasario“ programoje ir nekomercinių kino teatrų salėse. Filmas pasakoja apie du buvusius bendrakursius – vyrą ir moterį. Jie nesimatė daug metų, gyveno skirtinguose miestuose. Komandiruotas vyras atvažiuoja į tą miestą, kuriame gyvena studijų draugė, ir užeina pas ją pasitarti: ką daryti, jei jis myli dvi moteris, plėšosi tarp žmonos ir meilužės. Nė vienas patarimas nevilioja: vyras myli abi, tik negali su abiem gyventi. Supykęs herojus trenkia durimis, bet vėl sugrįžta, nes kitų pažįstamų šiame mieste neturi. Šita scena sukasi vėl ir vėl kaip užburtas ratas.

Tas pats herojus kartoja tuos pačius žodžius, tame pačiame kambaryje, padeda pakabinti tą patį paveikslą ir išeidamas trenkia tomis pačiomis durimis, o paskui vėl pro tas pačias įeina. Ir po to vėl iš pradžių: tie patys dialogai, tas pats butas, tas pats paveikslas, bet kiti aktoriai; po to – tie patys aktoriai, tie patys tekstai, bet kitokia vaidyba… Ir taip, atrodo, be galo.

Tą patį bendrakursių susitikimą iš naujo vėl vaidina įvairios aktorių poros, tarp jų – Renata Litvinova ir Sergejus Makoveckis, Ala Demidova ir Olegas Tabakovas. O finalas – paradoksalus: pasirodo, čia būta kino bandymų, bet filmo intriga tuo neišsemta. K.Muratova niekada nekūrė filmo masėms, bet šis, paskutinis, – ypač kitoks ir rekomenduotinas labiau eksperimentinio kino gerbėjams.