„Animacinių filmų kūrėjai grįš į praeitį, ir tai jau vyksta. Pavyzdžiui „Godzila“ yra senas japonų animė, o Amerikos kūrėjai jį perkūrė, savaip papasakojo tą istoriją“, – interviu LRT Klasikos laidai „Muzikinis pastišas“ teigė animacinių filmų kūrėjas.
Be kita ko, įkvėpimo jis ieško ir senuose, antikvariniuose daiktuose. „Esu tikras, kad sendaikčiai gali būti vienas įkvėpimo šaltinių kurti naujus ir modernius dalykus“, – sakė T.Koseki.
– Kada Japonijoje prasidėjo animacinių filmų istorija? Kaip jūs manote, kodėl japonų animaciniai filmai animė tokie populiarūs pasaulyje?
– Japonų animaciniai filmai animė yra labai seni, tokie seni, kad aš net nežinau, kada jie atsirado. O jų populiarumą visame pasaulyje lėmė turbūt tai, kad japonų animaciniai filmai animė yra labai išraiškingi, ekspresyvūs, turi užkoduotą mintį, kai ką, kuo negali pasigirti jokios kitos šalies animaciniai filmai. Taip pat per animė visas pasaulis gali susipažinti su japonų kultūra, nes animaciniai filmai labai stipriai atspindi japonų jausmus, emocijas.
Istorijos pradžioje, kai tik pradėjo atsirasti pirmieji animė Japonijoje, jie nebuvo labai gilūs, prasmingi kaip dabar. Tada mūsų animacinių filmų kūrėjai persekiojo ir šiek tiek kopijavo amerikiečius, jų Walto Disney pasaulį. Praeityje animė, kaip meno kūrinys, televizijoje nebuvo labai aukšto lygio, nes negalėjome tam skirti pakankamai pinigų.
Aukštos kokybės ir meninės vertės animė buvo rodomi teatre. Pavyzdžiui, Tezuka Osamu yra labai žymus japonų karikatūristas, jo darbai, tokie kaip „Tetsuwan Atom“, žinomi visame pasaulyje. Taip pat jis kūrė animacinius filmus ir televizijai. Tačiau jo darbus televizijos ekrane buvo įdomu žiūrėti net ir blogos kokybės.
– Ar pamenate, koks buvo jūsų pirmas personažas, kurį nupiešėte?
– Taip, pamenu, bet tai sunku įvardinti. Nuo pat pradžių norėjau kurti pagrindinius personažus ir leisti jiems gyventi, eiti pirmyn su animė istorija. Tačiau mano pirmas darbas buvo pagaminti, nupiešti dekoracijas, miestus, kuriuose vyksta veiksmas.
Pavyzdžiui, gerai prisimenu, kaip piešiau senovinius japonų namus. Mano nelaimei, o gal ir laimei, tapau dekoracijų dalies direktoriumi ir ėjau šias pareigas labai daug metų.
– Ar būna taip, kad kuris nors jūsų sukurtų personažų nepalieka jūsų ir tarsi gyvena kartu su jumis?
– Buvo toks animacinis filmukas „Senosios japonų istorijos“ („Nippon Mukashi-Habashi“). Jį kūrėme bendrai - visa animacinių kūrėjų komanda: nuo direktoriaus, režisieriaus iki dailininkų. Išėjo vykusi visomis prasmėmis istorija. Praėjo daug metų, o aš vis dar jaučiu, kad negaliu nusustoti apie ją galvoti.
– Jūsų namuose labai daug senų antikvarinių daiktų: laikrodžių, gramofonų, radijo imtuvų. Ar senienos gali įkvėpti kurti naujus, modernius dalykus?
– Taip, esu tuo visiškai įsitikinęs. Seni daiktai kam nors yra virtę šiukšlėmis, jie išmetami kartu su istorija, patirtimi, laiku. Tačiau jie turi savo vertę. Nebūtinai materialinę. Šiais laikas Japonijoje juntama antikvarinių daiktų mada. Tačiau aš nevaikštau po sendaikčių parduotuves, aš juos tiesiog pasiimu išmestus gatvėje. Arba kaip nebereikalingus juos man atiduoda draugai.
Kiekvieną kartą negaliu patikėti, kaip žmonės gali taip lengvai juos išmesti. Tai tolygu savo istorijos išsižadėjimui. Taigi kartoju dar kartą, kad esu tikras, jog sendaikčiai gali būti vienas įkvėpimo šaltinių kurti naujus ir modernius dalykus.
– Ar įsivaizduojate, kokia muzika galėtų skambėti jūsų kuriamam, piešiamam personažui?
– Taip, tai vyksta labai natūraliai ir netgi spontaniškai – bandau įsivaizduoti savo kuriamą personažą skirtingose scenose, su skirtinga muzika.
– Ar gali kūryba kompiuteriu prilygti kūrybai senais metodais?
– Manau, tai yra labai skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, dabar visi pamišę dėl W.Disney animacijos. Iš tiesų šie filmai labai aukštos kokybės. W.Disney kompanijos kūrėjai naudoja aukščiausio lygio techniką tam, kad perteiktų herojų emocijas, išgyvenimus. Tačiau manau, kad išraiškos būdai ir technika nėra svarbiausias dalykas animacijoje. Rankų darbo animaciniai filmukai labai šilti, ten kitokie judesiai, ir tai yra tikrai kažkas nepaprasta.
– Kaip manote, ar XXI amžiuje animacija vis dar ieškos naujų išraiškos būdų, ar po truputį pradės gręžtis atgal?
– Manau, kad taip ir nutiks – animacinių filmų kūrėjai grįš į praeitį, ir tai jau vyksta. Pavyzdžiui „Godzila“ yra senas japonų animė, o Amerikos kūrėjai jį perkūrė, savaip papasakojo tą istoriją.
– Kaip manote, ar įmanoma išmokti animacijos? Ar kiekvienas gali būti animė kūrėjas, ar tai yra labiau duotybė iš gamtos?
– Didžiausia problema, su kuria susiduriame, yra ta, kad privalai savo darbą atlikti tiksliai iki tam skirto laiko. Taip pat biudžetas yra visada ribotas. Visi turime dirbti ir galvoti, kaip pasiekti geriausią rezultatą minimaliomis išlaidomis, kaip padaryti taip, kad nenukentėtų meno kokybė. Visi šito gali išmokti meno universitete. Tačiau jauniems kūrėjams kartais tai gali pasirodyti labai sunku, galbūt net nesuprantama.
– Kodėl pastaruoju metu animacija tampa vis agresyvesnė? Ankščiau juk viskas buvo kitaip: vaikai per animacinius filmukus buvo mokomi užjausti, paguosti, buvo diegiamos moralės normos.
– Manau, dėl agresijos kalti kompiuteriniai žaidimai, nuo mažų dienų pratinantys vaikus šaudyti, griauti, naikinti. Turbūt ir japonų animė yra tokia žinoma visame pasaulyje todėl, kad ji yra kitokia nei šiuolaikinė animacija.
– Ko palinkėtumėte vaikams, kurie nepatyrė senosios animacijos šilumos ir jautrumo?
– Visų pirma dėl to yra atsakingi jų tėvai. Tačiau aš esu labai susirūpinęs tuo, kad šių dienų vaikai neturi galimybių sukurti ką nors naujo nuo nulio. Viskas yra paruošta, suformuota vaiko vaizduotė. Jie gyvena iliuzijoje, kad moka ir žino viską, kad viską turi.
Reguliariai dirbu su vaikais, mokau juos kurti nuo pradžių, nepasitenkinti pusgaminiais. Ir visi be išimties tai daro su malonumu.
Tačiau labai sunku ko nors jiems palinkėti ar tikėtis, kad jie galės pamatyti ką nors tikriau, ką nors, kas buvo anksčiau. Dažniausiai tai – visiškai neįdomu tėvams, jie neturi laiko. Visi šiuolaikiniai žaislai, įskaitant ir kompiuterius, telefonus, televizorius, yra „puikūs“ vaiko ramybės garantai.
– Kaip manote, ar meno pasaulyje kūrėjo darbai priklauso nuo jo statuso visuomenėje?
– Esu tikras, kad tai niekaip nesusiję. Gali būti baigęs aukštuosius mokslus, tačiau nieko gero nesukursi. Talentingas žmogus pasiekia stulbinamų rezultatų ir be išsilavinimo.
– Ar pastebėjote, jog retai taip būna, kad žmogus turėtų tik vieną talentą?
– Taip, iš tiesų manau, kad, jei žmogus ką nors daro genialiai, vadinasi, turi talentą, o taip jau nutinka, kad talentai po vieną nevaikšto. Kai jau duota, tai jau duota. Pavyzdžiui, talentingi muzikantai puikiai piešia, yra begalė kitų pavyzdžių. Jei turi vieną talentą, natūraliai domiesi, kas vyksta aplinkui, pradėsi daryti ir dar ką nors. Taigi visa tai yra labai natūralus talentingos asmenybės procesas.
LRT Klasikos laida „Muzikinis pastišas“
