Danas Christianas Braadas Thomsenas ir vokietis Raineris Werneris Fassbinderis daug metų buvo artimi draugai. Pirmą kartą jiedu susitiko, kai Fassbinderis 1969-ųjų „Berlinalėje“ parodė debiutinį filmą „Meilė šaltesnė už mirtį“, kurį publika nušvilpė, o paskutinį kartą – vos trys savaitės iki Fassbinderio mirties.
Šis dokumentinis filmas sukurtas iš niekad nerodytų interviu, kuriuos per ilgus draugystės metus užfiksavo Thomsenas, Fassbinderio filmų scenų ir kitos retos archyvinės medžiagos. Priešais Thomseno kamerą Fassbinderis atviresnis nei bet kada. Jis kalba apie meilę, santuoką, vaikus, beprotybę, pokario Holivudo kiną, iškyla kaip filosofas, kino ir teatro magas, vienas galingiausių pokario Vokietijos kūrybinių balsų.
Šiame filme-portrete Fassbinderis bando suprasti savo kūrybiškumo kilmę. Kaip ir daugelis pokario vaikų, jis augo pabėgėlių iš Rytų šeimoje. Dauguma jų, palikę namus, gyveno savarankiškai ir daugiau laiko praleisdavo kino teatre nei mokykloje. Pradėjęs kaip avangardinio kino kūrėjas, vėliau viso pasaulio žiūrovus žavėjo savo bekompromisiais filmais, tarp kurių „Karčios Petros fon Kant ašaros“ (Die bitteren Tranen der Petra von Kant, 1972), „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“, (Die Ehe der Maria Braun, 1979) „Veronikos Foss ilgesys“ (Die Sehnsucht der Veronika Voss, 1982) ir daugelis kitų.
Be Fassbinderio interviu, dokumentiniame filme danų režisierius panaudojo savo motinos Lilo Pempeit vaikystės prisiminimus apie pokarinę Vokietiją, Fassbinderio aktorės Irm Hermann pasakojimą apie laukines svajones, aktoriaus ir prodiuserio Harry Bärio pokalbį prieš pat režisieriaus mirtį, interviu su Andrea Schober, kuri vaikystėje vaidino pirmuose Fassbinderio filmuose. Tai neeilinis pasakojimas, kuriame per vieno žmogaus gyvenimą atskleidžiama XX a. Vokietija, nuo Veimaro Respublikos žlugimo iki 1970-ųjų terorizmo.
