Filmą A.Puipa sukūrė pagal Janinos Survilaitės romanus „Vila „Edelveisas“ ir „Pašnekesiai su Helvecija“. Daug metų Šveicarijoje gyvenanti filologė dirbo prabangiuose senelių namuose, bendravo su gana intelektualiais žmonėmis, stebėjo ir fiksavo jų elgesį, linksmus, kurioziškus, liūdnus nutikimus, pokalbius, mintis.
Šie epizodai atgyja A.Puipos filme, tik ne Šveicarijoje, o ateities Lietuvoje, kurioje galioja šiandien dar mums fantastika dvelkiantys Šveicarijos įstatymai. Lietuva – šalis pilna imigrantų, išsibarstę po pasaulį turtingi lietuviai grįžta gyvenimo saulėlydį praleisti puikiuose pensionuose, gyvenimą ir mirtį reguliuojantys įstatymai suteikia žmogui saugumo jausmą. Viloje „Edeno sodas“ – milijonierių slaugos namuose, įsikūrusiuose senoviniame dvare ant ežero kranto, – galioja specifinės taisyklės, čia tenkinamos neįprasčiausios gyventojų užgaidos.
Režisierius A.Puipa, paklaustas, kodėl ėmėsi šios temos, neslėpė: „Ir pats senstu, tad gilinuosi į senatvės problematiką. Radau gražią, gal kiek žiauroką sentenciją, citatą iš Biblijos: „Tik tapę vaikais pakliūsime į rojų.“ Filme yra ir man įstrigusi mintis: „Kiekvienas eidamas mirti turi mylėti gyvenimą.“ Tokių žodžių galima daug prisirankioti, galima jais vadovautis, bet kaskart atsidūręs ties kritine riba arba patekęs į siaubo kambarį, tau pasiūlytą likimo, sprendimą visada turi rasti pats. Kartais vieno ar kito išminčiaus mintis parodo tau kelią.“
Iki šiol savo filmuose kalbėjęs apie praeitį ir dabartį, šįkart režisierius keliasi į ateitį. Jis pats veiksmo laiką įvardija kaip 2025 metus, kada jam pačiam bus tiek, kiek filmo herojams. Naujosios technologijos leido perkelti žiūrovus į ateities Vilnių – su metro, dangoraižiais. „Įkūnijome Artūro Zuoko vizijas“, – juokavo režisierius.
O ir senelių pensionas toks, kokį Lietuvoje kol kas tik vieną bandyta įkurti. Ar pačiam A.Puipai senatvėje bus lemta taip gyventi? Jis bent jau norėtų. O svajoti niekas nedraudžia.
„Filmas, suprantama, neturi nieko bendra su tikrove. Dabar Lietuvoje tų turtingų senelių vos keletas. Tačiau tai mano vizija. Tokią įsivaizduoju ateities Lietuvą su žmonėms, išgyvenančiais saugų ir gražų saulėlydį“, – kalbėjo A.Puipa, mėgindamas suvokti ateitį, kuri laukia ir jo.
Po filmo peržiūros surengtoje spaudos konferencijoje A.Puipa pasakojo iš pradžių ketinęs kurti linksmą filmą apie senatvę su juokeliais, replikomis, absurdiškomis situacijomis, paradoksaliu aplinkos suvokimu. Bet pradėjus bendrauti su atlikėjais, paaiškėjo, kad tai, kas užrašyta popieriuje, gal ir juokinga, bet tik šalia esantiems žmonėms, o ne herojus kuriantiems aktoriams. Mat daug tų pokštų susiję su ligomis, jų simptomais.
„Kai kurie aktoriai pareiškė: „Durniaus aš nevaidinsiu“. Jie susitapatindavo su herojumi, įsižeisdavo, kad šaipausi iš jų pačių negalios“, – bendravimo filmavimo aikštelėje subtilybes aiškino režisierius.
Tad pirminį sumanymą reikėjo keisti, atsisakyti nemažai juokingų epizodų, ypač – Vytauto Paukštės suvaidinto Alzheimerio liga sergančio mokslininko.
Ar nesutapo aktorių ir personažų biografijos? Antai Vaiva Mainelytė vaidina garsią aktorę, kurią prisiminimai bloškia į praeitį. Kiti aktoriai vaidina herojus, kamuojamus tokių pat ligų kaip ir jie. O būta ir šiurpių sutapimų: aktorė Danutė Juronytė, kurios personažą režisierius numarina, po kelių mėnesių iš tikro mirė ir buvo kremuota, kaip ir filmo herojė.
Vieną pagrindinių vaidmenų filme sukūrė Juozas Budraitis, pirmą kartą vaidinęs A.Puipos filme. Kodėl dabar ryžosi jį pasikviesti? Pasirodo, čia savo žodį tarė režisieriaus mama.
„Ką, vėl filmuosi Kostą Smoriginą? – paklausė ji, sužinojusi, kad sūnus imasi naujo filmo. – Tu bijai Vytauto Žalakevičiaus aktorių!“
„Ji turėjo galvoje Donatą Banionį, Regimantą Adomaitį ir J.Budraitį. Tai ir pabandžiau vieną – ramiausią“, – juokėsi A.Puipa.
J.Budraičio herojus, buvęs garsus psichoanalitikas, – bene filosofiškiausias, kamuojamas vidinių prieštaravimų, savo mintimis apie tikrąjį gyvenimo džiaugsmą ir grožį bandantis įkvėpti kitus pensiono gyventojus, bet pats galiausiai priimantis nevienareikšmišką sprendimą.
Paklaustas, kas pats mano apie eutanaziją, aktorius kuriam laikui susimąstė, o paskui ištarė: „Turbūt nieko blogo nebūtų, jeigu tai būtų įteisinta, nes dažnai matai žmogų, kuris kankinasi be vilties pasveikti. Gal tai ir nekrikščioniška, nes turi pakelti visas kančias, kurias Dievas skyrė, tačiau civilizacija taip vystosi, kad reikės suteikti teisę žmogui pačiam apsispręsti, kaip elgtis. Pačiam priimti sprendimą, jei padėtis beviltiška. Bet kiek pats mačiau, net sunkiausiais atvejais žmogus kabinasi į gyvenimą ir tikisi stebuklo. Kartais ir sulaukia. Matyt, pačiam reikia prieiti kritinę ribą, kad galėtum pasakyti, kas geriau. Dabar tokios ribos dar nepriėjau, dar gyvenu, ir ačiū Dievui.“
Šiame filme A.Puipa griebėsi vienos mistifikacijos – atkartojo garsiojo Claude'o Leloucho filmo „Vyras ir moteris“ vieną scenų. Tik vaidino ne Anouk Aimee ir Janas Lois Trintignant'as, o Viktorija Kuodytė ir J.Budraitis. Kaip jiems pavyko? Ateikite, pasižiūrėkite ir įsitikinkite.
Filmą „Edeno sodas“ neperdėdami galime vadinti ode vyriausiajai Lietuvos aktorių kartai. Jame vaidina J.Budraitis, V.Mainelytė, Gražina Balandytė, V.Paukštė, Aldona Juodkaitė, Povilas Stankus, Povilas Gaidys, Elena Gaigalaitė, D.Juronytė, taip pat Vidas Petkevičius, Janina Lapinskaitė, Nijolė Narmontaitė, Saulius Kizas, Oneida Kunsunga, Eglė Špokaitė ir kiti.
