– Papasakokite trumpai apie save, ką veikiate Brazilijoje, kaip pradėjote kurti kiną? – pasiteiravome Vilniuje jau viešėjusio J.Menezeso.
– Kai buvau mažas, labai mėgau žiūrėti filmus. Tačiau atėjus laikui rinktis, ką studijuoti, pasirinkau verslo administravimą. Tik po trejų studijų metų supratau, kad mano kelias – kinas. Taigi baigiau ir režisūrą. Manau, kad filmų kūrimas yra būdas, padedantis atrasti naujus pagrindus.
- Kodėl nusprendėte kurti trumpo metro filmą?
– Mano ir mano kolegos Luco Justiniano pirmasis filmas „Futbolas ir kliūtys“ buvo dokumentinis. Dokumentinis kinas man įdomesnis: du filmai, prie kurių dabar dirbu, taip pat bus trumpametražiai dokumentiniai. „Valtininką“ pradėjome kaip dokumentinį, bet, saugodami laidojimo tarnybos įvaizdį, turėjome kai kurias temas perfilmuoti su aktoriais. Taigi paprašėme prie projekto prisidėti Sergio (pagrindinis veikėjas). Visos scenos ir jų dialogai yra interpretuoti iš nufilmuotos dokumentinės medžiagos.
- Filmo pradžioje minimas didžiulis mirštančių žmonių skaičius. Kodėl norėjosi apie tai kalbėti?
– Prieš septynerius metus su Lucu susitikome netoli kapinių esančiame bare ir stebėjome pro jį pravažiuojančias laidotuvių mašinas. Nuo to laiko galvoje sukosi klausimas, kaip šie žmonės susidoroja su mirtimi, kodėl jie pasirinko tokią profesiją, kodėl visuomenė nuo jų nusigręžia. Pasikalbėjau su su savo dėstytoju – psichologijos profesoriumi, turinčiu patirties laidojimo verslo sferoje. Bandžiau išsiaiškinti, kaip geriausia prie tų žmonių prieiti. Profesorius man tąkart pasakė, kad sunkiausia dirbantiesiems tokį darbą yra ne su mirusiaisiais, bet su gyvaisiais, ypač netekusiais vaikų. Po to pačiam teko įsitikinti, kad jis buvo teisus. Taip ir išsirutuliojo pagrindinė filmo mintis.
- Kodėl filmo pavadinimas „Valtininkas“? Gal tai aliuzija į Hado upės valtininką?
– Taip! Džiaugiuosi, kad supratote, tai tiesioginė nuoroda į Dante's „Dieviškąją komediją“.
- Nusprendėte kurti nespalvotą filmą? Kodėl?
– Tai buvo bendras mano ir operatoriaus Andre Dipo sprendimas. Norėjome sukurti temą padedančią perteikti tamsią atmosferą. Be to, visi vairuotojai dirbdavo naktims. Tada juos ir filmuodavome. Naudojome tik natūralias šviesas su daug kontrasto. Nespalvotas kontrastas yra tiesioginė nuoroda į vokiečių ekspresionistų kiną.
- Pagrindinis filmo veikėjas dažnai būna su ausinėmis. Taip jis bando pabėgti nuo pasaulio?
– Sergio visada klausosi radijo nakties žinių. Jam tai – vienintelis būdas palaikyti ryšį su gyvųjų pasauliu. Ausinės taip pat padeda išvengti sąlyčio su kolegomis, tačiau mes norėjome sukurti netiesioginį tiltą su išoriniu pasauliu.
- Kaip apibūdintumėte šių dienų Brazilijos kiną?
– Brazilijos kino rinka kūrėjui yra sudėtinga. Antra vertus, turime klestinčią gamybą, ypač jaunųjų kino kūrėjų, kurie ieško įvairių formatų ir temų trumpametražiams arba ilgo metro vaidybiniams filmams. Neseniai man teko dirbti su Gregorio Graziosi filmu „Obra“ scenarijaus bendraautoriumi ir režisieriaus asistentu. Šis filmas tikrai atspindi mūsų jaunųjų režisierių produkciją. Buvo dirbama be jokių nuolaidų, su nuostabiomis, nespalvotomis André Brandão fotografijomis, tik keletu dialogu ir be muzikos. Manau, kad tai mūsų kartos režisierių portretas. Sąžiningumas ir jokių nuolaidų.
- Ar valstybė remia jaunus kino kūrėjus?
– Taip, beveik visas Brazilijos kinas yra paremtas valstybės. „Valtininkas“ gavo San Paulo savivaldybės paramą. Teikiantieji ją nesikiša į turinį, todėl galime kurti tokius filmus, kokius norime.
- O kokie filmai Brazilijoje žiūrimiausi? Kokios temos tarp režisierių populiariausios?
– Deja, bet daugiausiai TV komedijos.
- Kaip Jūsų filmas buvo sutiktas užsienyje? Kaip skyrėsi žmonių reakcija skirtingose šalyse?
– Brazilijoje filmas sukėlė tikrai šiltą reakciją. Pirmą kartą jį parodėme Rio de Žaneiro filmų festivalyje. Tai vienas svarbiausių mūsų šalies kino festivalių, kuriame laimėjome oficialų žiuri apdovanojimą. Tada „Valtininką“ parodėme Lotynų Amerikoje (Argentinoje buvo didelis susidomėjimas, ten filmą rodėme jau net tris kartus) ir Centrinėje Amerikoje. Australijoje „Valtininkas“ pripažintas geriausiu trumpametražiu filmu. Svečiavomės ir Europoje – festivalyje „DokuFest“ (Kosovas).
- Festivalyje „In Latino“ bus rodomas ir jūsų bičiulio Danielio Barosos filmas „Tenisininkė“. Kaip vertinate šį filmą? Kokią esminę problemą nori iškelti šio filmo režisierius?
– Man patinka šis filmas. Deja, Danielis negalės dalyvauti, jis šiuo metu baigia savo naują trumpametražę juostą, tad „Tenisininkę“ paprašė pristatyti mane. Šis filmas visai priešingas „Valtininkui“. Jis buvo filmuotas vienu kadru ir per 15 minučių papasakoja istoriją. Tai nepaprasta. Nemanau, kad filmo režisierius nori iškelti kokią vieną konkrečią problemą, nors filmo herojė atsiduria savo gyvenimo kryžkelėje, bet, kad nesugadinčiau viso įdomumo, nesakysiu, kokioje. Manau, kad jo tikslas buvo į 15 minučių sutalpinti visą istoriją, kuri pakeičia jaunos moters gyvenimą amžiams.
- Kartą jau buvote Vilniuje, tiesa? Kas gi traukia čia grįžti?
– Iš tiesų buvau. Aš keliavau po Baltijos šalis kartu su kolega A.Dipu. Mane visada labai domino Rytų Europos kultūros, ir mes nusprendėme keliauti į Lietuvą, Latviją ir Estiją autobusu. Vilnius buvo neįtikėtinas, žmonės čia labai svetingi, mes susiradome keletą gerų draugų. Esu sujaudintas, turėdamas galimybę čia grįžti ir pristatyti filmą. Tai tikrai didelė garbė.
- Prie kokio projekto dirbate šiuo metu?
– Aš ir Lucas neseniai baigėme naują trumpametražį dokumentinį filmą „3310“ – apie ilgiausią viešojo transporto autobusų liniją San Paule bei filmuojame dar vieną. Abu labai eksperimentiniai. Taip pat redaguoju videoklipą nuostabiai anglų grupei „Tindersticks“.
Filmo anonsas