Pilkame gūdžiame kraštovaizdyje regime vienišą dviratininko figūrą. Tuščiu keliu važiuojantį žmogų parbloškia juodas automobilis. Išlipęs vyriškis įsitikina, jog auka dar gyva. Į kailinius susisupusi graži moteris neįskaitomu veidu kelis kartus primygtinai pašaukia prie aukos palinkusį vyrą vardu. Užuot suteikusi pagalbą sužeistajam, pora nuvažiuoja.
Netrukus paaiškės, jog žiauraus poelgio motyvas – jų slaptas romanas. Gražuolė Marija Chosė (Lucia Bosé), ištekėjusi už turtingo verslininko, bijo netekti savo socialinio statuso ir yra pasirengusi bet kam, kad išvengtų reputaciją galinčio sugriauti skandalo.
Universitete matematiką dėstantis Chuanas (Alberto Closas) jaučiasi nevisavertis dėl sėkmingos karjeros, kurią lemia šeimos ryšiai. Chuaną dviratininko mirtis sukrečia ir pabudina iš letargiško sąstingio. Jį ima kamuoti sąžinės priekaištai bei abejonės. Padėtis dar labiau komplikuojasi, kai porą ima šantažuoti Marijai Chose neabejingas ciniškas meno kritikas Rafa. Kaltės jausmas, įtarimai, paranoja persmelkia filmo herojų gyvenimą. Tamsios noir kino tekstūros idealiai pasitarnauja baimės, sąžinės priekaištų kamuojamų veikėjų jausenai perteikti.
„Dviratininko mirtis“ iš kitų „juodojo kino“ filmų išsiskiria daugiasluoksniškumu. Tai politinė parabolė, per dviejų žmonių istoriją pateikianti aštrią socialinę kritiką, demaskuojanti ryškią skirtį tarp turtingųjų ir vargšų, tarp važinėjančių automobiliais ir dviračiais. Filme atskleidžiamas diktatūrinio Francisco Franco režimo valdomos Ispanijos elito moralinis nuosmukis. Parodoma ryškiai pasidalijusi visuomenė, kurioje aukštesnieji sluoksniai, turto ir politinių ryšių dėka, yra virš įstatymo.
Filme aiškiai juntama Michelangelo Antonioni įtaka. Italų neorealizmo meistro filmas „Vienos meilės kronika“ (1950) tapo tiesioginiu stilistiniu ir tematiniu įkvėpimo šaltiniu. „Viena vertus, mane traukė realizmas, kita vertus, mane žavėjo grožis. „Vienos meilės kronikoje“ aš išvydau abu šiuos elementus“, – teigė J.A.Bardemas. Įdomu ir tai, jog abiejose juostose pagrindinį vaidmenį atlieka ta pati aktorė – buvusi mis Italija L.Bosé.
Filmas „Dviratininko mirtis“ vos pasirodęs sulaukė didelio tarptautinio susidomėjimo ir buvo apdovanotas Tarptautiniu kino kritikų prizu 1955-ų metų Kanų kino festivalyje. Paradoksalu, bet tuo metu J.A.Bardemas dėl savo politinių įsitikinimų buvo įkalintas – per visą F.Franco valdymo laikotarpį režisierius sulaikytas net septynis kartus. Fašistinio režimo gniaužiamas ispanų kinas buvo griežtai kontroliuojama ir negyvybinga industrija. J.A.Bardemas buvo vienas iš nedaugelio kino kūrėjų, drįsusių savo filmais kalbėti apie politinę ir psichologinę gyvenimo diktatūros sąlygomis tikrovę.