Plakatą kūrusio kino afišų dalininko Vido Drėgvos tokia reakcija nė kiek nenustebino. Nuo 1979-ųjų, kai dailininkas iškabino pirmąjį savo plakatą „Maskvos“ (paskui „Helios“) kino teatre, būta visko. Ne sykį po nakties jis stende rasdavo bolojuojančią skylę – afiša būdavo išpjauta. Vieni tą darė norėdami vieni patys grožėtis menininko darbais, kiti – praktiškesniais sumetimais: išskalbta medžiaga puikiai tiko ir patalynei.
Per daugiau nei tris dešimtis metų V.Drėgva nutapė ne vieną šimtą plakatų ir afišų kino filmams. Dalį jų galima pamatyti šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamoje parodoje „Kinas eina per miestą. Vilniaus kino teatrų istorijos“. R.Polanskio retrospektyvos plakatas „Skalvijos“ erdvę puoš per visą retrospektyvos laiką gruodžio 4-13 d.
Pasak dailininko, anais laikais kino menininko nelaikė tikru menininku. Juo galėjo dirbti bet koks dalininkas. „Bet ką dariau, dariau nuoširdžiai, kaupiau bagažą, kuriuo dabar galiu dalytis su kitomis kartoms. Tai buvo puikus mano gyvenimo etapas“, – pasakojo dailininkas.
- Kaip tapote kino afišų dailininku ir pradėjote dirbti kino teatre?
– Tuo metu kino teatrai būdavo vienintelė terpė, kuri suteikdavo dailininkui dirbtuves. Arba eidavai į gamyklą. Ten irgi skirdavo plotą dailininkui pasireikšti. O visur kitur... Arba seniūnija duodavo kokį pusrūsį, arba Dailininkų sąjunga pastatydavo į eilę tarp visų nusipelniusiųjų. Jeigu atsirasdavo kokia palėpė, gal duos, gal neduos.
Tikrai džiaugiuosi pasirinkęs kino teatrą, nes tokios plačios auditorijos jokios parodų salės nesuteiks. Mano darbus kasdien matydavo tūkstančiai žmonių. Iš jų susidarydavo gerą arba blogą nuomonę apie mane. Tai buvo didelė atsakomybė. Juo labiau kad tais laikais be skelbimų „Slava trudu“ (išvertus iš rusų kalbos, – šlovė darbui. – Red.) ir panašiai jokio miesto dekoro nebuvo. Dar viena kita parduotuvės vitrina. Mūsų skleistinės afišos buvo tam tikra miesto puošmena, tarsi kilnojamoji paroda, kaip dabar pavadintų šiuolaikinio meno atstovai.
- Ar galėjote kurti laisvai be nurodymų iš viršaus?
– Kurdavau laisvai, be jokio vadovybės teroro. Pačia pirmą dieną, kai tik peržengiau kino teatro „Maskva“ slenkstį, pakeičiau afišos tradicijas. Iš karto man svarstyti buvo paskirta „kompetetinga“ meno taryba. Į ją pakviesta vyriausioji kasininkė, vyriausioji kontrolierė ir vyriausioji valytoja. Jų klausta, ar tokios afišos gali kabėti. Ačiū Dievui, komisija nusprendė, kad gal ir gali.
- Kuo jūsiškis braižas skyrėsi nuo ankstesnės tradicijos?
– Iki tol vyravo penktojo-šeštojo dešimtmečio sovietinio plakato tradicijos: plokštuminiai portretai. Aš daugiau dėmesio skyriau ritmikai, nuotaikai perteikti, ieškojau formų įvairovės. Tapiau simbolius, dėjau dėmes, taškiau, naudojau koliažą. Man buvo įdomu eksperimentuoti.
- Ar prisimenate savo pirmąją afišą? Ar filmą, kuriam ji buvo skirta?
– Kino filmų platinimo biuras pasiūlė mane įtraukti į komisiją plakatams vertinti. Vadinamoji dar viena nuomonė. Vieną sykį kažkam šovė mintis plakatą užsakyti man. Ir tada nutapiau pirmąjį plakatą filmui „Lošimas be kozirių“. Nutapiau du variantus. Ir vienas man patiko, ir kitas. Nunešiau abu. Kad ir kaip būtų keista, komisija nusprendė, kad reikalingi abu. Tada užsidegiau ir pradėjau gauti užsakymų.
- Ar tiesa, kad apie naują filmą žiūrovai pirmiausia iš afišų sužinodavo? – Tiesa, iš skleistinių afišų publika dar prieš mėnesį pamatydavo, kokie filmai pasirodys. Kas mėnesį anonsuoti vis kiti. Ir kai pamatydavai kokią įdomesnę skleistinę, pasidomėdavai ir kur filmas rodomas. Kartais plakatas palikdavo didesnį įspūdį nei filmas. „Lietuvos“ kino teatre buvo tokia siena, kai dėdavo per du stendus kokią „Siberiadą“. Man iki šio akyse stovi tos vietos momumentalumas, architektonika.
- O kaip jūs publiką pritraukdavote? Ko imdavotės?
– Pamenu, tuo metu dirbau „Vingyje“, o geriausius filmus vis „Maskva“ paimdavo. Pas juos – antplūdis, o mums irgi premijos norisi. Sako man: padaryk ką nors, kad žmonės eitų. Artėjo Vengrų kino savaitė, o vengrų filmais mūsų publika ne itin domėjosi. Kaip patraukti žiūrovą? Kadangi kino teatras stovi palei važiuojamąją kelio dalį, masė žmonių kas dieną pravažiuodami stebeilijasi į afišas. Aš čmokšt! Fantomo galvą ir apačioje mažom raidelėm užrašiau, kad Fantomas kviečia į Vengrų kino savaitę. Ką jūs! Prie stotelės nutįso bilietus perkančių moksleivių eilės. Paskui stebėjau, kaip vienas kitas grįžta pasiskaityti, ką jis ten nusipirko. O kai kas net nepaskaitydavo. Pirmas dvi dienas kažkiek veikė, paskui salė ištuštėjo.
- Iš ko kurdavote plakatą? Nuo ko pradėdavote? – Gauni kino filmą. Nieko apie jį nežinai, bet žiūrėti jo nevažiuosi. Jei važiuosi visų filmų žiūrėti, tai ir gyvenimo neužteks, o dar afišas paišyti reikia. Gaudavai kelis filmų kadrus, peržiūrėdavai veikėjus ir jau vidinė nuojauta pasakydavo, apie ką tas filmas. Pavyzdžiui, buvo tokia juosta „Dailininko žmonos portretas“: nuotraukų nėra, nieko nėra. Tai ką daryti? Ėmiau ir nupaišiau savo žmoną. Kas eina pro šalį, tam tinka – portretas. O kas pažinojo mano žmoną, tas chamu išvadino. Bet argi neteisybė? Dailininko? Dailininko žmona.
- Dvi trys valandos darbo – ir plakatas. Ar išties tiek nedaug laiko reikėjo jam nutapyti?
– Greičiausiai plakatą esu nutapęs per pusantros valandos. Būdavo nutapai plakatą per 3-4 valandas, gerai nutapai, kokį eksperimentą įdedi, pakabini iš sekmadienio nakties į pirmadienį. Ateini pirmadienio rytą ir randi išpjautą – per daug gerai padarei. O kažką užkabinti reikia. Iki seanso dar pusantros valandos. Leki ir per pusantros valandos nutapai iš naujo. Aišku ne tokio lygio, bet vis tiek estetinį produktą sukūri.
- Dažnai pasitaikydavo išpjautas afišas rasti?
– Anais laikais buvo problematiška su medžiaga. Mažiau ištapytas afišas išsipjaudavo per naktį, išsiskalbdavo ir turėdavo patalynę. Išsipjaudavo ir undergoudinis jaunimėlis sienoms pasipuošti. „Maskvoje“ dirbdamas dar skelbimą parašiau, kad padovanosiu afišas tiems, kam jos patinka. Tik nepjaustykite ir kreipkitės. Ir vienas kitas kreipėsi. Tuo metu dviejose salėse dirbau. Po keturis plakatus kas savaitę reikėdavo keisti. Esu ištapęs kilometrus drobės. Ne metrus, o kilometrus.
- Kaip sekėsi kurti plakatą R.Polanskio retrospektyvai?
– Iš pradžių panagrinėjau, koks laikotarpis, tada pasižiūrėjau filmus. Ypač man patiko „Peilis vandenyje“. Retro dvelkia. Ingmaro Bergmano dvasios turi. Pilna siurrealistinio gyvenimo gabaliukų. Tos pauzės, tyla. Pajutau, ko reikia. Nors iš pradžių norėjosi padaryti tokį čigonišką amerikonišką žaisliuką. Šis portretas – labiau tradicinis požiūris į R.Polanskį. Bet klausimas, kiek jo paties parodyta, kiek šviesa žaidžia, kiek charakterio atskleista. Minkšta dėmė lygioje konkrečioje erdvėje su užaštrinto šrifto intervencija. Aštrumo minkštumo balansas. O visa kita užsimerkęs gali padaryti. Po to jau dirba kūnas, pauzės, tavo santykis. Tai įgimti dalykai, kurie išlieka per visą gyvenimą.
- Kas yra geras plakatas? Ar taip lengvai to neįvardysi?
– Na kaip neįvardysi? Kiekvienas daiktas turi savo kriterijus ir jeigu žmogus gyvena be kriterijų, be savo dievų, tai jis niekas. Vėjyje blaškomas lapas. Vis tiek yra tam tikri kanonai. Sampratos tam tikros. Yra tai, kas sukelia tas emocijas ir kas jas atveria. Jeigu reklama žadina emocijas, kurios kelia pasibjaurėjimą ir nenorą sugrįžti, kaip atsitinka kai kuriose parodose, instaliacijose, tai toks plakatas sužlugdys filmą. Plakatas, afiša yra reklaminis dalykas, tačiau jis turi būti su giluma.
Kitas dalykas – geras plakatas turi išskirtinę estetiką. Vis dėlto jis puošia pastatą, puošia stendą. Tai negali būti koks grafitis su užrašu „Solomon“. Jis turi būti „subudavotas“, kad ir kaip laisvai jį interpretuotum. Turėti bent užuominą į tai, ką norima pasakyti. Nebūtinai nupasakojant turinį. Tai gali būti simbolis, atitinkantis filmo esmę.
- Ar turite mėgstamiausių savo darbų?
– Yra tokių. Lietuviškasis „Faktas“, gražią žmonių reakciją sukėlęs „Užsispyrėlės sutramdymas“. Pastarajame išbandžiau naują techniką. Dirbau su purškikliu, kuriuo mašinos dažomos. Gal net porą dešimčių plakatų priskaičiuočiau, kurie, mano akimis, nutapyti profesionaliai. Kiti – daugiau mažiau. O tokio, kad labiausiai labiausiai... Iš plakatų – „Mano mažytė žmona“. Toks sentimentalus. Su juo taip vargau. Norėjosi ir tą mažytę išryškinti, ir žmoną. Laižiau laižiau, laižiau laižiau, po to net kokčiai saldu pasidarė. Gražu, bet jau tas gražumas man negerai. Tik griebiau kempinę, du sykius brūkšt per viršų. Atsirado ir skaidrumas, ir dvasingumas. Netikėtas susinervinusio žmogaus judesys staiga atskleidė tai, ką norėjau parodyti. R.Polanskio filmų retospektyva vyks gruodžio 4-13 d. „Skalvijos“ kino centre. Ji pristatoma kartu su Lenkijos institutu Vilniuje.
Plačiau
www.skalvija.lt.