Pagrindinis amerikiečių nepriklausomo kino atstovas, vienas mistiškiausių ir avangardiškiausių mūsų laikų režisierių savo ankstyvuosiuose filmuose rodė siaurą ribą tarp tikrovės, kurią įprasta vadinti objektyvia, ir subjektyvios, bet dėl to nė kiek ne mažiau tikroviškos beprotybės, o paskui ėmėsi perkurti patį kiną (ir žiūrovų kaukoles) ir su šia užduotimi sėkmingai susidorojo filmuose „Pamirštas greitkelis“, „Malholando kelias“. Jis padovanojo žiūrovams ištisą galeriją paslaptingų personažų, ryškių aktorių ir mįslių, lydinčių kiekvieną jo filmą. Ilgametražių filmų D.Lynchas, pradėjęs savo karjerą dar praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje, sukūrė ne tiek ir daug, bet kiekvienas jų tapo įvykiu milijonams gerbėjų visame pasaulyje.
D.Lynchas – ne tik režisierius, scenaristas, prodiuseris, bet ir muzikantas (2011 ir 2013 m. išleido solinius albumus), fotografas, dailininkas, aktorius. Jis – knygos „Pagauti didžiąją žuvį“ (2006 m., lietuviškai – 2014 m.), komiksų serijos „Pikčiausias pasaulyje šuo“, spausdintos įvairiuose JAV leidiniuose 1983-1992 m., autorius.
Kad ir kokius matmenis įgautų, kaip išsikraipytų, juoduoju vigvamu ar baltuoju triukšmu virstų D.Lyncho filmų pasaulis, jame yra visada yra vedliai – D.Lyncho personažai. Režisieriaus 70-mečio proga prisiminkime ryškiausius jų, taip pat aktorius, kuriuos išgarsino jo filmai.
Lora Palmer
Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje televizijos ekranuose pasirodė serialas „Tvin Pykso miestelis“, iš karto pelnęs kultinio kūrinio statusą. Pagrindinė herojė – mokyklos, tėvų ir draugų numylėtinė Lora Palmer, gyvenanti dvigubą gyvenimą (akt. Sheryl Lee), – buvo nužudyta dar bandomojoje serijoje. Tačiau klausimas „Kas nužudė Lorą Palmer?“ dar du sezonus nedavė ramybės viso pasaulio žiūrovams. Papildydama serialą D.Lyncho duktė Jennifer parašė „Loros Palmer dienoraštį“, daugelį pribloškusį superatviromis scenomis. D.Lynchas pats filmavo ne visas serijas, ir tai matyti iš jų estetikos bei režisūrinių sprendimų. „Tvin Pykso miestelio“ gerbėjams D.Lynchas, kurį prodiuseriai privertė anksčiau užbaigti serialą ir pagaliau atsakyti žiūrovams į klausimą apie moksleivės žudiką, 1992 metais nufilmavo kino versiją „Tvin Pyksas: ugnie, sek paskui mane“, kurioje parodė, kas vyko per paskutines septynias nužudytos merginos gyvenimo dienas.
Bobas
Siaubo, baimės, nepasitikėjimo savimi ir savo minčių tvirtumo įsikūnijimas Bobas iš to paties „Tvin Pykso miestelio“ pripažintas vienu šiurpiausių kino herojų. Juodojo Vigvamo gyventojas, blogis, gebantis įsikūnyti į bet ką ir bet kada, kėlė siaubą visiems „Tvin Pykso miestelio“ žiūrovams ir sėjo abejones dėl to, ar realios ne tik pelėdos, bet ir visas aplinkinis pasaulis.
Laura Dern
D.Lyncho mylima aktorė, dėl kurios režisierius kartą netgi stovėjo gatvėje su plakatu „Duokite „Oskarą“ Laurai Dorn“. Užaugusi aktorių šeimoje L.Dern pradėjo karjerą šešerių metų, tačiau tikros šlovės sulaukė tik D.Lincho filmuose. Iš pradžių buvo „Mėlynas aksomas“, kuriame L.Dorn suvaidino policininko dukterį, padėjusią Džefriui Bomanui atskleisti atsitiktinai surastos žmogaus ausies paslaptį.
Tačiau tikroji šlovė atėjo po „Laukinės širdies“, kuriame L.Dorn su tuomečiu savo širdies draugu Nicolu Cage'u suvaidino pakvaišusią įsimylėjėlių porelę. „Laukinės širdies“ premjera įvyko 1990 metais Kanuose, anaiptol ne visiems kritikams ir žurnalistams patiko šis kietas filmas, bet festivalio žiuri skyrė jam Auksinę palmės šakelę. Tai, kaip prisimena liudininkai, sukėlė nevienareikšmišką reakciją: pusė salės nepatenkinta nušvilpė žiuri sprendimą, kita pusė palydėjo ovacijomis. Po to D.Lynchas Kanus nustebino dar kartą – 2002 metais, kai jo, avangardinio režisieriaus, vadovaujama žiuri skyrė Auksinę palmės šakelę konservatyviam Romano Polanskio filmui „Pianistas“.
Savo kol kas naujausiame ilgametražiame filme „Vidaus imperija“ D.Lynchas pagrindinį vaidmenį skyrė vėl L.Dern. Ji vaidina aktorę, kuri filmuojant paslaptingą filmą staiga tarsi pradeda prisiminti savo praeitį, tarsi patenka į kitą tikrovę, kurioje pasirodo esanti lenkų prostitutė.
Kyle'as MacLachlanas
Amerikiečių aktorius Kyle'as MacLachlanas, kaip ir L.Dern, vaidina ne viename D.Lyncho filme. K.MacLachlanas, kurį vėliau visi pažino kaip FTB agentą Deilą Kuperį iš „Tvin Pykso miestelio“, debiutavo nemėgstamiausiame D.Lyncho filme „Kopa“, kurį jis netgi atsisakė pasirašyti savo vardu. Fantastinis filmas pagal to paties pavadinimo Franko Herberto romaną buvo pasirašytas Paulo Atreideso slapyvardžiu, nes filmą prodiuseriai užbaigė nedalyvaujant D.Lynchui. K.MacLachlanas „Kopoje“ sukūrė pagrindinį vaidmenį – jaunojo hercogo Polo Atreideso, tapusio dykumos gyventojų vadu ir užgrobusiu valdžią Arakio planetoje, kurioje išgaunama medžiaga, leidžianti nuspėti ateitį. Nepaisydamas „Kopos“ nesėkmės, D.Lynchas toliau bendradarbiavo su aktoriumi ir vėliau jį nufilmavo „Mėlyname aksome“ ir „Tvin Pykso miestelyje“, pelniusiame K.MacLachlanui šlovę. Vėliau aktorius vaidino Oliverio Stone'o, Paulo Verhoeveno filmuose, buvo nominuotas „Auksinei avietei“, daug filmavosi serialuose – nuo „Nusivylusių namų šeimininkių“ iki „Sekso ir miesto“. Dabar D.Lynchas, kuriantis „Tvin Pykso miestelio“ tęsinį, žadą grąžinti D.MacLachlaną į serialą ir patikėti jam, kaip ir anksčiau, agento Deilo Kuperio vaidmenį.
Naomi Watts
Aktorė pradėjo filmuotis kine dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, tačiau šlovės valandos laukė iki naujojo tūkstantmečio. Ji, Nicole Kidman draugė, tenkinosi nedideliais vaidmenimis, kol atsitiktinai buvo pasirinkta atlikti pagrindinį vaidmenį D.Lyncho filme „Malholando kelias“. Filmo premjera įvyko 2000 metais Kanų kino festivalyje. D.Lynchas laimėjo geriausio režisieriaus prizą, tačiau tikru atradimu tapo būtent N.Watts, suvaidinusi jauną merginą Beti Elms, atvykusią į Holivudą ir svajojančią tapti aktore. Istorija ant beprotybės ribos, asmenybės susidvejinimas, moteriškos psichologinės problemos ir išbandymas šlove – visa tai parodyta „Malholando kelyje“.
Angelo Badalamenti
Visų D.Lyncho filmų pagrindinis bendraautoris, garsusis amerikiečių kompozitorius Angelo Badalamenti atėjo į „Mėlyno aksomo“ filmavimo aikštelę tam, kad išmokytų dainuoti tuometę režisieriaus numylėtinę ir pagrindinio vaidmens atlikėją Isabellą Rossellini. Problemos dėl kito kompozitoriaus muzikos privertė D.Lynchą kreiptis į A.Badalmenti ir nuo tada jų bendradarbiavimas niekada nebenutrūko. A.Badalamenti muzika tapo neatskiriama D.Lyncho filmų dalimi. Ir netgi neįmantriausią D.Lyncho filmą „Paprasta istorija“ režisieriaus kūrybos gerbėjai atpažindavo iš garso takelio, už kurį kompozitorius buvo nominuotas Auksiniam gaubliui.
Parengė Milda Augulytė
