Šešios retrospektyvos „Šekspyras gyvas“ juostos, sukurtos rašytojo gimtinėje, kvies pagerbti, iš naujo
atrasti ir iš kitos, žymių režisierių pasiūlytos perspektyvos,
pažvelgti į rašytojo kūrybą.
Žymiausios W.Shakespeare'o pjesės ir poezija atgis savitos kino
kalbos režisierių Romano Polanskio, Peterio Greenaway, Dereko Jarmano,
Richardo Loncraine'o, Laurence'o
Olivier ir Barry'o Purveso interpretacijose.
Kino režisierių sprendimą pamėginti ekranizuoti W.Shakespeare'o kūrybą dirbantieji teatre vertino itin kritiškai. Jų manymu, kinas
nėra pajėgus tinkamai perteikti teatro scenai kurtų veikalų.
Nepaisant šių nuogąstavimų, rašytojo kūriniai tapo vienomis
populiariausių literatūros ekranizacijomis kine, galinčiomis
konkuruoti su geriausiais teatro pastatymais.
Keturiais „Oskarais“ apdovanotas L.Olivier filmas „Hamletas“
(„Hamlet“, 1948 m.) – viena svarbiausių W.Shakespeare'o ekranizacijų
kino istorijoje – įrodo, jog rašytojo pjesės puikiai tinka kinui.
„Negalėjusio apsispręsti žmogaus tragedija“, – šiais žodžiais,
įrėminančiais filmo esmę, režisierius, atlikęs ir pagrindinį
vaidmenį, pradeda pasakoti istoriją. Nespalvotos dramos centre –
danų princo Hamleto, jo mylimosios Ofelijos, našlės karalienės
Gertrūdos bei karalių nužudžiusio ir iš jo sostą pasisavinusio
patėvio Klaudijaus tarpusavio santykiai. Įvykdytas nusikaltimas
paliečia kiekvieną tragedijos personažą ir veda kančios, baimės ir
nevilties keliu beprotybės link.
Po R. Polanskio filmo „Makbetas“ („Macbeth“, 1968 m.) premjeros
dauguma kino kritikų pasirinkimą ekranizuoti šią W.Shakespeare'o tragediją susiejo su siaubingu įvykiu režisieriaus gyvenime –
žmonos mirtimi. Pats R.Polanskis atmetė šiuos tvirtinimus,
sakydamas, jog „Makbetą“ pasirinko ne dėl katarsio, o todėl, kad
tuo metu, kai viskas aplink buvo beprasmiška ir jokia tema neatrodė
verta jo laiko ir dėmesio, tik ši pjesė paskatino vėl imtis
kūrybos.
R.Polanskio „Makbetas“ – intrigų ir kintančių galios santykių
drama, apipinta apgaulėmis, slaptais sąmokslais bei antgamtinių
galių įtaka. Trim raganoms išpranašavus Škotijos karaliaus sostą,
padedamas savo žmonos, karo vadas Makbetas pats imasi pranašystės
išpildymo ir, apimtas valdžios troškimo, nužudo karalių bei
pasisavina karūną. Pamišusį Makbetą pirmyn veda pražūtingos
ambicijos ir gluminantys regėjimai, kol galiausiai sunaikina jo
paties arogancija.
Britų režisierius R.Loncreine'as juostoje „Ričardas III“
(„Richard III“, 1995 m.) nusprendė W.Shakespeare'o to paties pavadinimo
dramos veiksmą iš vėlyvųjų viduramžių perkelti į 4-ojo dešimtmečio
fašistinę Angliją, kurioje neseniai prasidėjo pilietinis karas.
Pjesės modernizavimas ne tik įrodo neblėstantį rašytojo kūrinių
aktualumą, bet ir praplečia ją, suteikdamas naujų prasmių. Fašistų
vadas Ričardas, kurį vaidina britų aktorius Ianas McKellenas, kurpia žiaurų planą, kaip žingsnis po
žingsnio tapti diktatorišku monarchu. Pražūtingos pasekmės paveikia
jo šeimą ir visą šalį.
XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo daugėti
eksperimentinės formos W.Shakespeare'o kūrinių adaptacijų kine.
Retrospektyvoje „Shakespeare'as gyvas“ bus parodyti du drąsias rašytojo
veikalų interpretacijas siūlantys darbai – J.Jarmano „Angeliškas
pokalbis“ bei P. Greenaway „Prospero knygos“.