Šešios retrospektyvos „Šekspyras gyvas“ juostos, sukurtos rašytojo gimtinėje, kvies pagerbti, iš naujo atrasti ir iš kitos, žymių režisierių pasiūlytos perspektyvos, pažvelgti į rašytojo kūrybą.
Žymiausios W.Shakespeare'o pjesės ir poezija atgis savitos kino kalbos režisierių Romano Polanskio, Peterio Greenaway, Dereko Jarmano, Richardo Loncraine'o, Laurence'o Olivier ir Barry'o Purveso interpretacijose.
Kino režisierių sprendimą pamėginti ekranizuoti W.Shakespeare'o kūrybą dirbantieji teatre vertino itin kritiškai. Jų manymu, kinas nėra pajėgus tinkamai perteikti teatro scenai kurtų veikalų. Nepaisant šių nuogąstavimų, rašytojo kūriniai tapo vienomis populiariausių literatūros ekranizacijomis kine, galinčiomis konkuruoti su geriausiais teatro pastatymais.
Keturiais „Oskarais“ apdovanotas L.Olivier filmas „Hamletas“ („Hamlet“, 1948 m.) – viena svarbiausių W.Shakespeare'o ekranizacijų kino istorijoje – įrodo, jog rašytojo pjesės puikiai tinka kinui.
„Negalėjusio apsispręsti žmogaus tragedija“, – šiais žodžiais, įrėminančiais filmo esmę, režisierius, atlikęs ir pagrindinį vaidmenį, pradeda pasakoti istoriją. Nespalvotos dramos centre – danų princo Hamleto, jo mylimosios Ofelijos, našlės karalienės Gertrūdos bei karalių nužudžiusio ir iš jo sostą pasisavinusio patėvio Klaudijaus tarpusavio santykiai. Įvykdytas nusikaltimas paliečia kiekvieną tragedijos personažą ir veda kančios, baimės ir nevilties keliu beprotybės link.
Po R. Polanskio filmo „Makbetas“ („Macbeth“, 1968 m.) premjeros dauguma kino kritikų pasirinkimą ekranizuoti šią W.Shakespeare'o tragediją susiejo su siaubingu įvykiu režisieriaus gyvenime – žmonos mirtimi. Pats R.Polanskis atmetė šiuos tvirtinimus, sakydamas, jog „Makbetą“ pasirinko ne dėl katarsio, o todėl, kad tuo metu, kai viskas aplink buvo beprasmiška ir jokia tema neatrodė verta jo laiko ir dėmesio, tik ši pjesė paskatino vėl imtis kūrybos.
R.Polanskio „Makbetas“ – intrigų ir kintančių galios santykių drama, apipinta apgaulėmis, slaptais sąmokslais bei antgamtinių galių įtaka. Trim raganoms išpranašavus Škotijos karaliaus sostą, padedamas savo žmonos, karo vadas Makbetas pats imasi pranašystės išpildymo ir, apimtas valdžios troškimo, nužudo karalių bei pasisavina karūną. Pamišusį Makbetą pirmyn veda pražūtingos ambicijos ir gluminantys regėjimai, kol galiausiai sunaikina jo paties arogancija.
Britų režisierius R.Loncreine'as juostoje „Ričardas III“ („Richard III“, 1995 m.) nusprendė W.Shakespeare'o to paties pavadinimo dramos veiksmą iš vėlyvųjų viduramžių perkelti į 4-ojo dešimtmečio fašistinę Angliją, kurioje neseniai prasidėjo pilietinis karas. Pjesės modernizavimas ne tik įrodo neblėstantį rašytojo kūrinių aktualumą, bet ir praplečia ją, suteikdamas naujų prasmių. Fašistų vadas Ričardas, kurį vaidina britų aktorius Ianas McKellenas, kurpia žiaurų planą, kaip žingsnis po žingsnio tapti diktatorišku monarchu. Pražūtingos pasekmės paveikia jo šeimą ir visą šalį.
XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo daugėti eksperimentinės formos W.Shakespeare'o kūrinių adaptacijų kine. Retrospektyvoje „Shakespeare'as gyvas“ bus parodyti du drąsias rašytojo veikalų interpretacijas siūlantys darbai – J.Jarmano „Angeliškas pokalbis“ bei P. Greenaway „Prospero knygos“.
