Tikrais faktais paremta „Sensacija“ atskleidžia vieno garsiausių žurnalistinių tyrimų, kai dienraščio „The Boston Globe“ redakcija paviešino kunigų pedofilijos skandalą, užkulisius. Dešimtmečiais nuo visuomenės slėptas nusikaltimas sulaukė milžiniško atgarsio: vienas po kito buvo atskleidžiami seksualinės kunigų prievartos atvejai visame pasaulyje.
Tačiau T.McCarthy labiausiai rūpi ne pats skandalas ir visuomenės reakcija į jį, o kelis mėnesius trukęs žurnalistinis tyrimas eiga. Ši istorija primena, kokia drąsi, ryžtinga ir įtakinga yra aukšto lygio tiriamoji žurnalistika ir kokie atsidavę savo darbui gali būti žmonės.
Pateikiame pagal užsienio spaudą parengtą interviu su filmo režisieriumi.
- Kaip ruošėtės filmavimams? Ar daug bendravote su „The Boston Globe“ redakcija?
– Nuo to pirmiausia ir pradėjome. Nuolat lankėmės Bostone ir daug kalbėjomės su žurnalistais ir redaktoriais, istorijos liudininkais, teisininkais, nukentėjusiaisiais, jų šeimos nariais.
Kalbėjomės su visais, kas tik norėjo kalbėtis su mumis. Siekėme šią istoriją papasakoti iš įvairių kampų, atskleisti gyvenimą ne tik redakcijoje, bet ir to meto Bostone.
- Aktoriai daug bendravo su filmo protagonistais tapusiais žurnalistais. Nenuogąstavote, kad jų vaidyba gali virsti žurnalistų darbo imitavimu?
– Labai gerai žinojau, su kuo dirbu. Tik Michaelio Keatono ir Rachel McAdams nepažinojau taip gerai, kaip kitų aktorių. Be tai mano darbo dalis – išgauti tikrumo akimirkas.
Pamenu vieną pokalbį su Rachel, kai ši priėjo prie manęs. „Štai taip, – pasakiau. – Labai tiksliai suvaidinta. Ar pajutai?“. Ji linktelėjo ir paklausė: „Manote, žiūrovai taip pat tai pajus?“ Negalėjau jai atsakyti, tačiau žinojau, kad jos vaidyba iš tiesų veikia.
- Aktorius Markas Ruffalo buvo pirmasis, sutikęs nusifilmuoti „Sensacijoje“. Kaip manote, kodėl jis sutiko imtis šio projekto?
- Ne paslaptis, kad Markas yra didelis aktyvistas, ypač kai kalbama apie socialinius klausimus ir socialinį teisingumą. Manau, šioje istorijoje jis išvydo siaubingą neteisybę, po kurios atėjo teisingumo valanda. Jis pajuto galimybę prabilti apie teisingumą, kuris tam tikra prasme atkurta.
Spėju, kad būtent tai jį labiausiai patraukė – filmo nešama žinutė ir drąsa reporterių, kurie, nepaisydami nieko, stoja prieš vieną labiausiai nepajudinamų institucijų pasaulyje – Katalikų bažnyčią.
- Kaip jums pavyko viską sujungti: vienu metu plėtoti charakterius, atskleisti požiūrius, gryninti istorijos detales, išlaikyti įtampą ir kartu neperspausti?
– Visą laiką siekėme sukurti filmą žurnalistams. Žinojome, kad kiti žiūrovai galbūt ir ne visada supras, kas vyksta, tačiau svarbiausius dalykus pagaus. Pasistengėme taip sudėti akcentus, kad jie neatsiliktų nuo istorijos.
Išankstinėse peržiūrose žmonės neslėpė, kad akimirkomis pasijusdavo kiek sutrikę, tačiau greitai ir vėl pagaudavo siūlo galą.
- Kodėl šiai istorijai papasakoti pasirinkote vaidybinį, o ne dokumentinį kiną?
– Norėjome sukurti įtaigų filmą. Tikėjome, kad vaidybinio kino forma padarys filmą patrauklesnį ir prienamesnį. Vaidybiniame kine yra lengviau išgauti saugią distanciją, yra daugiau perspektyvos ir galimybės pažvelgti iš šono.
Žiūrovams lengviau priimti atšiaurią realybę ir apsvarstyti, kaip jie suvokia tai, ką mato. Ypač mūsų atveju, kai istorija pasakojama ne tik žurnalistų, bet ir dešimtmečiais prievartą kentėjusiųjų akimis.
- Filmai apie netolimą praeitį paprastai pradedami užrašu „Paremta tikra istorija“. Toks užrašas atsiranda ir jūsų filme. Kaip manote, kokį poveikį tai turi žiūrovui?
– Anksčiau nesu kūręs filmo, paremto tikrais įvykiais, todėl prieš imdamasis to turėjau daug ką apmąstyti. Užrašas tarsi parodo mūsų atliktą milžinišką tyrimą ir įdėtas pastangas siekiant atkurti istorijos autentiką. Tai buvo vienas didžiausių mūsų komandos iššūkių.
Tiesą sakant, nežinau, kokį poveikį daro toks užrašas. Ar jis padaro filmą svarbesnį? Prasmingesnį, o gal „teisingesnį“? Turbūt tiesiog kuria tam tikrą skaidrumą, tikrumą.
- Buvote auklėjimas kaip katalikas. Ar asmeniniai jausmai netapo dar vienu filmavimo iššūkiu?
– Iš tiesų jautriau reagavau į šią istoriją, galbūt stipriau įsijaučiau į filmo temą. Mes visi supratome, kad kuriame filmą, kuris kalba apie tikėjimą daugeliu lygmenų. Kai susiduri su tikėjimu, nori kuo pagarbiau ir atsakingiau elgtis su medžiaga, kurią turi.
Taip pat tai leido man geriau suvokti katalikų tikėjimą ir galią, kurią jis turi tikintiesiems. Niekada nesijaučiau dėl to apsunkintas, bet jaučiau atsakomybę už savo sprendimus.
- Jūsų tėvams turbūt teko raminti draugus, nesuprantančius, kodėl sumanėte kurti filmą apie šį skandalą?
– Mano mama filmą pasižiūrėjo per premjerą Niujorke ir, kaip dievobaiminga katalikė, vis dar su juo grumiasi. Manau, tai suprantama ir gerbtina.
Persiunčiau jai palankią recenziją iš katalikiško žurnalo. Jie pripažino, kad filmas skatina diskusiją, kurią privalu tęsti tol, kol būsime visiškai tikri, kad visi vaikai yra saugūs. Kodėl turėtume sustoti, sumažinti savo budrumą?
Daugeliui katalikų tai turbūt atrodo senos istorijos prikėlimas. Kam vėl berti druską ant gyjančios žaizdos? Bet esu įsitikinęs, kad tai ne praeities problema. Tai istorinė problema. Mes nestatome Bažnyčios prie gėdos stulpo. Mes sakome: „Kaip ir visose žmogaus sukurtose institucijose, šioje yra problemų.“
- Esate minėjęs, kad iš kiekvieno savo filmo gaunate pamoką. Ko išmokote iš „Sensacijos“?
– Manau, viena svarbesnių filmo temų yra asmeninė mūsų atsakomybė. Ta atsakomybė, kurią, spręsdami visuotines problemas, galime prisiimti kiekvienas. Kodėl nepaklausus savęs, koks mano vaidmuo vienoje ar kitoje situacijoje? Kaip aš prisidėjau prie problemos atsiradimo ir kaip galiu prisidėti ją sprendžiant?
Iš pirmo žvilgsnio „Sensacija“ yra pasakojimas apie žurnalistus, bandančius išsiaiškinti tiesą. Galiausiai jiems tai pavyksta ir jie tampa istorijos herojais. Bet filme egzistuoja ir platesnės atsakomybės, skaidrumo, mūsų pilietiškumo temos. Manau, tai labai stipri ir jaudinanti filmo mintis.
Filmas „Sensacija“ jau rodomas Lietuvos kino teatruose.