„Sentaras, Tokue ir Vakana susitinka per patį vyšnių žydėjimą. Šių trijų žmonių gyvenimo trajektorijos labai skirtingos. Tačiau jų sielų keliai vis dėlto susikerta, ir jos sutinka viena kitą tuose pačiuose gamtovaizdžiuose. Kaip režisierei man teko garbė ir malonumas patyrinėti skirtingus gyvenimus pasitelkiant kiną.
Atskleisdama sudėtingus mūsų visuomenės mechanizmus, tikiuosi pagilinti pačios egzistencijos esmės supratimą. „Kaip žydėjimas vyšnios“ yra dviejų sielų susitikimas, sielų, kurios susijungia, kad stotų į akistatą su gyvenimo kliūtimis. Kiek kartų mus turi pargriauti, kad galiausiai pasiektume rojų?
Kartais mus praryja kurtinama tyla. Ir vis dėlto atsidavimo ir susijungimo su pasauliu džiaugsmas leidžia mums labiau įvertinti jo kaitą ir evoliuciją. Taigi šiuo filmu tikiuosi atskleisti ir pabrėžti džiaugsmą, kurį pajusti mums leidžia šios akimirkos.
Gyvenime pasitaiko momentų, kai jaučiamės kupini gailesčio ir nevilties, norime pasiduoti. Nepaisydami to – o galbūt kaip tik dėl to – mes vis tik įstengiame neprarasti vilties ir toliau tikėti ateitimi“, – kalbėjo režisierė.
- Kaip jums kilo mintis ekranizuoti Duriano Sukegavos knygą „An“, išleistą Japonijoje 2013-aisiais?
– D.Sukegava vaidino mano filme „Hanezu“ (2012 m.). Mudu kartu vykome į Kanus, kai filmas buvo atrinktas konkursui, ir ten jis trumpai papasakojo apie „An“ istoriją. Vėliau jis baigė knygą ir atsiuntė ją man, klausdamas, ar nenorėčiau sukurti ja paremto filmo. Perskaičiau knygą ir mane sužavėjo tai, kaip tiksliai ji užfiksavo to, kas nematoma, buvimą gyvenime. Kinas yra medija, kurioje tikrovę konstruojame iš to, kas matoma, bet sykiu aš tikiu, kad jis gali įprasminti ir nematomus gyvenimo dalykus ir pateikti juos mums.
- Ar šis filmas yra asmeniškas? Kaip jūs pritaikėte knygos istoriją filmo scenarijui?
– Rašydama scenarijų užsirakinau bibliotekoje, įsikūrusioje „National Tama Zenshoen“, Tokijo pakraštyje esančioje sanatorijoje, skirtoje nuo raupų gydomiems ir išgijusiems pacientams
Taip pat šiek tiek laiko praleidau viena vaikštinėdama sanatorijos mišku, jausdama tikrąją tos vietos šviesą ir vėjus ir kalbėdamasi su buvusiais pacientais, gyvenančiais sanatorijoje. Taip siekiau suteikti savo scenarijui realumo ir padaryti žodinę kalbą kinematografiškesnę.
Kalbant apie asmeninę perspektyvą, vieną pagrindinių veikėjų, Tokue, mačiau savo prieš trejus metus iš šio pasaulio iškeliavusios įmotės atspindyje.
- Visi trys filmo veikėjai yra vieniši žmonės, dėl įvairių priežasčių nepritampantys visuomenėje. Kaip jų padėtis kinta filme? Ką jiems pavyksta suprasti?
– Pirmiausia niekas negali gyventi vienas. Taip aš galvoju apie mus, kaip žmones. Be to, daugelis iš mūsų gyvenime yra patyrę nesėkmių. Kartais tokios nesėkmės gali dramatiškai jį pakeisti. Bet net ir tada kiekvienas mūsų, nepaisydamas nieko, gali atrasti jėgų toliau gyventi, ir aš tikiu, kad tai yra mūsų prigimtyje. Deja, kartais mūsų visuomenė gali stoti prieš tokią valią ar troškimą. Šiame filme matome, kaip iš pagrindinės veikėjos Tokue „atimama“ didžioji jos gyvenimo dalis, bet sykiu ji daug išmoksta iš padėties, į kurią papuola. Padedami arba skatinami Tokue, kuri yra išgyvenusi ir patyrusi daug daugiau, kiti du pagrindiniai veikėjai – Sentaras ir Vakana – atranda savus būdus tikėti tuo, kas jie yra, ir įgauna galios žengti vieną mažytį, bet labai svarbų žingsnį į priekį.
- Ar visuomenė yra tokia atskirianti jėga? Ar vis dėlto manote, kad žmonės patys susikuria barjerus?
– Man regis, kad šiuolaikinėje visuomenėje žmonės barjerus susikuria patys. Tai turi įtakos ir platesniu mastu: tokie užtvarai gali sužadinti mūsų poreikį keisti bandymo atsikratyti „kitais“ sąvoką ir veiksmą. Kartais žmogus, kuris iš tolo atrodo įpykęs, priartėjus pasirodo verkiantis. Jis gali tiesiog ieškoti kitų šilumos.
- Net jei šįkart, kitaip nei ankstesniame jūsų filme „Still the water“, veiksmas daugiausia vyksta mieste, gamta filme „Kaip žydėjimas vyšnios“ taip pat nuostabi. Koks yra jos vaidmuo šiame filme?
– Iš esmės gamtos vaidmuo šiame filme niekuo nesiskiria nuo jos vaidmens ankstesniuose mano filmuose. Gamta yra tai, kas tyliai globoja mus, žmones. Vyšnios, pavyzdžiui, neprataria nė žodžio, bet jos supranta ir priima, kas ir kaip mes esame. Jos kasmet pražysta, kad ir kas kas nutiktų. Tai, mano manymu, yra be galo žavinga.
- Kaip pasirinkote pagrindinius aktorius?
– Rinkdamasi Tokue, pasitariau su knygos autoriumi D.Sukegawa, ir mudu nutarėme paprašyti aktorės Kiki Kirin. Ji perskaitė originalią istoriją ir iškart džiugiai sutiko su mūsų pasiūlymu. Su Sentaro vaidmens atlikėju jau seniai svajojau sukurti filmą, ir jis maloniai pritarė mano užsidegimui. Išsirinkti Vakanos vaidmens atlikėją šiek tiek užtruko, tačiau galiausiai nutarėme pasikviesti tikrą Tokue vaidinančios Kiki Kirin anūkę.
- Ar jūs tikite, kad tokie paprasti dalykai kaip receptai gali pakeisti žmonių gyvenimą?
– Taip, tikiu. Atvirai kalbant, aš išties labai mėgstu valgyti ir negaliu atsispirti gardiems patiekalams. Gero maisto valgymas pripildo mano mintis nuostabos ir laimės. Taip pat aš tikiu, kad valgydamas skanų maistą niekas negalėtų būti piktas.
Filmą „Kaip žydėjimas vyšnios“ jau galite pamatyti kino teatruose.
Filmo anonsas