Kaip pasakojo A.Marcinkevičūtė, A.Voketaitis visą savo visuomeninę veiklą skyrė Lietuvai, nors su ja ne taip ir daug būta sąsajų. A.Voketaičio tėvai emigravo į JAV dar praėjusio šimtmečio pradžioje iš carinės Rusijos imperijos okupuotos Lietuvos, tikėdamiesi užsidirbti pinigų savo ūkiui ir sugrįžti į Lietuvą. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas juos sustabdė.
Netrukus, 1930 m., čia gimė Arnoldas. Nuo mažumės girdėdamas motiną dainuojant lietuvių bendruomenėje ir bažnyčioje, jis pats pradėjo siekti solisto karjeros. Ypač daug naudos davė pasaulinio garso solistės Eldos Ercole pamokos. Net ir pasiekęs pasaulinės šlovės (Arnoldo balsas skambėjo visose didžiosiose Šiaurės, Pietų Amerikos ir Europos teatrų bei koncertų salėse), A.Voketaitis nepamiršo savo kalbos ir šaknų. Jo repertuare nuolat rasdavosi vietos ir lietuviškoms dainoms.
Pasak A.Marcinkevičiūtės, iki tol tokio lietuviškų dainų atlikimo Čikagoje dar niekas nebuvo girdėjęs. Jo talentą liudija išlikę vaizdo archyvai. Beje, lietuviškų dainų atlikimas Amerikoje sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais. Kaip teigė režisierė, A.Voketaitis atliko milžinišką darbą telkdamas Čikagos lietuvių bendruomenę – ir lietuviškomis dainomis, ir asmeniniu žavesiu. Jis buvo kviečiamas kone į visus svarbiausius Čikagos aukštuomenės susibūrimus ir vakarėlius.
„Arnoldas – labai žavinga ir elegantiška asmenybė. Harmoninga, artistiška, išsilavinusi, turinti puikų humoro jausmą. Jame pamačiau tikrą aristokratą“, – kalbėjo filmo režisierė.
Pasak A.Marcinkevičiūtės, gaila, tačiau Lietuvoje A.Voketaičio asmenybė yra menkai žinoma, primiršta. Tik prezidento Valdo Adamkaus kadencijos metais buvo pagerbtas – jam įteiktas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžių.
Vienintelis filmo „Prisimenu motinos balsą“ seansas įvyks antradienį, kovo 29 d., 19 val. „Skalvijos“ kino centre.
