Tačiau, kaip rašo festivalyje akredituoti kino apžvalgininkai, šeštoji konkurso diena šiek tiek nuvylė. Parodytas amerikiečių režisieriaus Jeffo Nicholso filmas „Lavingai“ („Loving“).
Lavingai – tai tikra herojų pavardė. Apie juos visa Amerika sužinojo iš garsiojo proceso dėl pilietinių teisių pažeidimo, padariusio reikšmingą įtaką JAV teisėtvarkai. Nors režisierius J.Nicholsas detaliai išdėsto įvykių esmę, verta paaiškinti, kas ten atsitiko.
XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje 24 JAV valstijose galiojo griežta segregacija. Tarp jų – ir Virdžinijoje, iš kurios kilę filmo herojai. Čia įstatymiškai buvo uždraustos skirtingų rasių asmenų santuokos. Policija griebėsi represijų prieš sutuoktinius Lavingus – Ričardą (tipišką šviesiaplaukį redneką) ir Mildred (tamsiaodę afroamerikiečių ir indėnų kilmės merginą). Jaunuoliai ramiai susituokė Kolumbijos apygardoje, o po to grįžo į gimtuosius kraštus. Tuo metu naujai iškepta ponia Laving buvo nėščia ir jų pirmojo arešto aplinkybėms skirta pirmoji filmo pusė.
Vietos valdžia gavo anoniminį pranešimą, ir šerifas su padėjėju vidurnaktį įsibrovė į jaunavedžių namus, išvertė juos iš lovos ir įkišo už grotų. Ir visa tai vyko vos prieš 60 metų! Ričardą areštinėje palaikė vieną naktį, Mildred paleido tik po penkių dienų, ir tai tik už užstatą. 1959 metų sausį prasidėjo jų teismo procesas. „Visagalis Dievas sukūrė baltąją, juodąją, geltonąją ir raudonąją rases ir apgyvendino jas skirtinguose žemynuose, nes Viešpats nenorėjo, kad žmonės maišytųsi“, – skelbdamas nuosprendį sakė teisėjas. „Neteisėti“ sutuoktiniai buvo nuteisti metams laisvės atėmimo atidedant nuosprendį 25 metams, bet su sąlyga, kad išvyks iš valstijos. Lavingai pripažino kaltę ir išvyko į Vašingtoną, tačiau gimdyti Mildred grįžo į anytos namus ir vėl buvo areštuota. Vaiko gimimas išgelbėjo ją nuo trejų metų įkalinimo. Per ateinančius penkerius metus porai gimė dar du vaikai.
Čia herojų išgyvenimų istorija beveik baigiasi, ir filmo autoriai tiesiog pasakoja, kuo visa ši kebeknė baigėsi. 1963 metais Mildred kantrybė trūko, ir ji parašė laišką tuomečiam JAV teisingumo ministrui Robertui Kennedy. Šis nesugebėjo porai padėti, bet patarė kreiptis į Amerikos pilietinių laisvių gynimo sąjungą. Jauni teisininkai Philipas Hirschopas ir Bernardas Cohenas susidomėjo Lavingų problema ir ėmėsi, jų nuomone, perspektyvios bylos. Be honoraro. Ketverius metus atkaklūs advokatai nesėkmingai skundė nuosprendį. Pagaliau sutuoktiniams pavyko, jų bylą leista išnagrinėti Aukščiausiajame teisme. 1967 metų birželio 12-ąją teisėjas paskelbė nuosprendį: „Ričardas ir Mildred Lavingai turi teisę ryte atsibusti šalia ir užmigti vakare vienas su kitu, būdami tikri, kad šerifas nesibels į jų miegamojo duris arba neįsiverš į jų privatų gyvenimą ir nešvies kišeniniu žibintuvėliu jiems į veidą.“
Apie tai ir pasakoja J.Nicholso filmas – tiems, kurie neišmano Amerikos naujausios istorijos. Kalbėti apie filmo profesinį lygį nėra prasmės – amerikietiškas standartas. Galbūt juosta netgi sukels žiuri užuojautą, nes panašios problemos vėl aktualios, ypač turint galvoje pabėgėlių iš Artimųjų Rytų antplūdį Europoje. Tačiau meniniu atradimu „Lavingai“ netampa. Tai visiškas socialistinis realizmas, į kurį pastaraisiais metais vis labiau linksta Vakarų kinas.
* * *
Įpusėjus Kanų kino festivaliui, kitoje programoje parodytas netikėto autoriaus – 2006 metų Goncourt'ų premijos laureato, amerikiečių ir prancūzų rašytojo, bestselerio „Geranoriai“ autoriaus Jonathano Littello debiutinis dokumentinis filmas, pavadintas „Wrong Elements“.
Verta tarti keletą žodžių apie naujojo režisieriaus biografiją. Rašytojo protėviai Lidskiai emigravo iš Rusijos į JAV XIX a. pabaigoje. Jo tėvas – „Newsweek“ žurnalistas, prozininkas, populiarių romanų apie šnipus autorius Robertas Littellas. Trejų metų Jonathanas buvo atvežtas į Prancūziją, o studijavo JAV, kur baigė Yale'io universitetą. Studijų metais būsimasis rašytojas ir kinematografininkas susipažino su Williamu Burroughsu, kuris jam padarė didžiulę įtaką. J.Littellas ilgai dirbo tarptautinėje humanitarinėje organizacijoje „Action Against Hunger“ Bosnijoje ir Hercegovinoje, Čečėnijoje (kur buvo sužeistas), Ugandoje, Konge, Siera Leonėje ir Afganistane.
Kadangi režisierius žinomas ne tik iš knygos, parašytos SS karininko, atsakingo už „žydų klausimo“ sprendimą, vardu, bet ir kaip publicistas, jo ilgametražė dokumentinė juosta pasakoja apie devintojo dešimtmečio pabaigoje Ugandoje įvykusią vietinę apokalipsę. Tai pokalbis su likusiais gyvais po pagrobimo buvusiais sukilėliais. Mat 1986 metais kažkoks Josephas Kony pradėjo formuoti pasipriešinimo vietos režimui armiją, į kurią varė paauglius nuo 11 metų. Per pastaruosius trisdešimt metų šios Afrikos šalies kaimuose pagrobta daugiau kaip 60 tūkstančių vaikų, kurie tapo vadinamosios Viešpaties pasipriešinimo armijos samdomais žudikais.
Iš nelaisvės ištrūkę J.Littello herojai bando grįžti į normalų gyvenimą, tačiau dėl karo paliktų randų tai beveik neįmanoma. Pats J.Kony, paskelbtas tarptautiniu nusikaltėliu, vis dar slapstosi. J.Littellas praskleidžia tūkstančius žmonių sunaikinusio ir sužalojusio konflikto uždangą. Tačiau daro tai tik vieno herojaus, gana kasdieniškai pasakojančio apie išgyventus baisumus, vardu. Pragaro, kuris visada atsiveria karštuosiuose taškuose, alsavimą žiūrovai pajunta nuo pirmųjų kadrų, bet jokio pozityvaus atsakymo, kaip tai sustabdyti, autorius negali pateikti.
Parengė Milda Augulytė
