Iš pat pradžių aukštai iškėlęs kartelę, Kanų kino festivalio konkursas smuktelėjo dėl dviejų priežasčių, ne pirmą kartą sumenkinančių jo lygį. Tai – išankstinė nuostata teikti pirmenybę prancūzų kino industrijos produktams ir garsiųjų režisierių areopagui.
Jaunojo P.Almodovaro filmai, kupini pofrankinės Ispanijos spontaniškos energijos, kadaise sunkiai prasibrovė į Kanų konkursą, tačiau net ir tuo metu, kai režisierius buvo kūrybinių jėgų žydėjime, jis negavo Auksinės palmės šakelės, o dabar, panašu, jau per vėlu. Jo „Džuljetą“ – melodramą apie tai, kaip motina ir duktė gyvenimo negandų sūkuryje praranda viena kitą, kaip motina kenčia ir kaltina save, ir tik finale švysteli susitaikymo viltis – galėjo nufilmuoti bet kuris kitas profesionalus režisierius. Siužetas, nors ir paimtas iš Alice Munro prozos, visiškai almodovariškas, atpažįstamas jo svaiginamai agresyvus dizainas ir kai kurie veidai (kad ir Rossy de Palmos), tačiau kažkur dingo paradoksalumas ir tas chuliganiškas humoras, kuris tik atrodė kaip pasityčiojimas iš jausmų ir kančių, o iš tikrųjų buvo išskirtinis užuojautos ir įsijautimo į kitą žmogų būdas. Nebebrukamas kičas, kuris pats save suėsdavo ir virsdavo menu. Tvarkingai pasakojama istorija su apgalvotais šuoliais į praeitį, kuri lieka plokščia, kaip rašo laikraštis „Variety“, tiesmuka visomis prasmėmis: net P.Almodovaro pamėgtiems transvestitams joje neatsirado tinkamos vietos.
Geriau ši juosta apskritai nebūtų dalyvavusi konkurse, kaip ir O.Assayaso „Asmeninis pirkėjas“, nevykęs bandymas pasinaudoti Kirsten Dunst „vampyriško“ populiarumo šleifu. „Saulėlydžio“ herojė čia persikūnija į kaprizingos garsenybės pasiuntinukę, kuri vis dar sielvartauja dėl žuvusio brolio dvynio ir mano, kad nuolat dūžtančios lempos, – tai jo pranešimai. Į šią spritistinę herojės būseną įsikiša žemiškesnės jėgos ir sukelia gana aukštą įtampos temperatūrą, kai, važiuodama geležinkelio maršrutu Paryžius-Londonas-Paryžius, mergina gauna provokacinių trumpųjų žinučių iš nežinomo adresato, o po to savo namuose aptinka vogtų „Cartier“ papuošalų. Tačiau iki galo susigaudyti šioje painioje konfigūracijoje nepavyksta (didele dalimi ir nesinori) nei režisieriui, nei žiūrovams, tarp jų net pažangiausiems – žurnalistams, kurie su jiems būdingu niekšingumu atidžiai pažiūrėjo filmą iki galo, o po to draugiškai nušvilpė.
Konkursinės programos eurocentrizmą pažeidė du filmai, siunčiantys atvirą socialinę žinią: brazilų „Aquarius“, iškart patekęs tarp konkurso lyderių, ir filipiniečių „Ma' Rosa“. Pirmojo autorius Kleberis Mendonca Filho rodo kilnios pagyvenusios intelektualės ir grobuoniškos statybos kompanijos kovos epopėją. Kompanija planuoja iškelti iš namo visus gyventojus ir pastatyti toje vietoje komerciškai pelningesnį pastatą. Brazilijos ir Holivudo kino žvaigždė Sonia Braga vaidina atkakliąją doną Klarą, jokiu būdu nenorinčią paklūsti „pažangos vėjams“. Šaltojo karo arsenale, kuriuo naudojasi kompanija, yra ir tokių egzotiškų ginklų kaip specialiai surengtos sekso orgijos skambant kurtinamai muzikai, taip pat gyvybei pavojingi termitai, tačiau herojė visai atvejais išlaiko moralines aukštumas.
Ne tokia neginčijama Brillante Mendozos filmo „Ma' Rosa“ herojės pergalė prieš Filipinų policiją, kuri, prisidengdama kova su narkotikų verslu, verčiasi begėdišku reketu. Tačiau korumpuotos visuomenės struktūra ir čia parodoma gana išraiškingai.
Visiems išvardytiems filmams būdinga tai, kad jų centre – moteris. Ne išimtis ir Jeano Pierre'o ir Luco Dardenne'ų „Nepažįstama mergina“. Pagrindinė herojė Dženi, jauna gydytoja, pavargusi nuo pacientų antplūdžio, darbo dienos pabaigoje neatsiliepia į durų skambutį. Rytą netoliese randamas jaunos juodaodės lavonas. Kadangi policija dirba begėdiškai inertiškai, Dženi pati imasi tirti bylą. Jausdama kaltę, ji tampa vaikščiojančia sąžine ir bando pabudinti visų kitų sąžinę. Kartais jai pavyksta, kartais nelabai. Naujasis brolių režisierių filmas, kaip visada, kupinas gražiausių ketinimų ir užuojautos socialinių ligų aukoms, bet ne toks įtikinamas, o herojės moralinio triumfo nenušviečia ta paslaptinga vidinė šviesa, kurią skleidė ankstesni Dardenne'ų šedevrai.
Parengė Milda Augulytė
