Vienu geriausių programos filmų tapo Cristiano Mungiu „Bacalaureat“, viena iš dviejų rumunų konkursinių juostų. Jis gvildena maždaug tas pačias moralines dilemas kaip ir pirmasis – Cristi Puiu „Siera Nevada“, tačiau sumezga jas į kur kas stipresnį siužeto mazgą. Pagrindinis herojus, gydytojas, įsitikinęs, kad jaunimas Rumunijoje neturi ateities, ir parengė dirvą savo dukteriai išvykti studijuoti į užsienį. Likus kelioms dienoms iki išvykimo, ji užpuolama ir bandoma išprievartauti. Lygiagrečiai policijai tėvas pats imasi tirti įvykį (tai jau trečias konkursinis filmas apie medicinos darbuotojus ir antras, kuriame jie patys narplioja kriminalinę intrigą). Tačiau netrukus pats herojus tampa baudžiamojo persekiojimo taikiniu, nes, norėdamas padėti įsitempusiai dukteriai išlaikyti baigiamąjį egzaminą, pirmą kartą ryžosi įsitraukti į korupcinę grandinę „tu man, aš tau“. Kartu išryškėja kitos paslaptys, mažytė šeimos istorija – dar vienas būdingas Kanų konkurso bruožas – virsta didžiule saga ir sykiu alegorija apie meilę, išdavystę, sąžinę, kompromiso kainą.
„Moralinio nerimo kinas“ – terminas, kurį kadaise sukūrė lenkai, – idealiai tinka dabartinei rumunų „naujajai bangai“ apibūdinti. Tik lenkai galėjo daug ką suversti jiems primestam socializmui, o rumunai turi pripažinti, kad nesugebėjo sukurti tobulesnės visuomenės net ir praėjus ketvirčiui amžiaus po to, kai buvo nuverstas Nicolae Ceausescu.
Rumunų filmai, taip pat brolių Dardenne'ų „Nepažįstama mergina“ ir Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“ konkursinei programai duoda rimtą probleminį toną ir tam neprieštarauja netgi Pedro Almodovaro „Džuljeta“, nors ir sukurta kita stilistika. Viskas apie mano mamą, viskas apie mano dukterį, motinos (arba tėvo) meilė, artimųjų kančios, humanizmo grimasos, nerami sąžinė... O gyvenimas lekia taip greitai, kad net toje pačioje Belgijoje, kurioje gyvena Dardenne'ai, užuojautos pabėgėliams motyvas jau atrodo vakarykštė diena. Ar atsiras kūrėjas, gebantis meniškai, o ne karikatūriškai plakatiškai pavaizduoti tai, ką jaučia, pavyzdžiui, Marine Le Pen šalininkai? Ar vis dėlto kinas atiduos pirmenybę politiškai korektiškoms formulėms?
Tam tikru momentu Kanų konkurso žiūrovas pajunta vidinį pasipriešinimą užmojams visą laiką jį mokyti ir auklėti, artinti prie globalių klausimų. Ir visiškai teisūs festivalio kuratoriai, atsverdami šį patosą visiškai kitokio tipo kinu. Šiam išgrynintų emocijų ir laisvo formų žaidimo kinui atstovauja du naujosios formacijos režisieriai – visiškai jaunas Xavier Dolanas (Kanada) ir nenorintis senti Nicolasas Windingas Refnas (Danija).
X.Dolano „Viso labo tai tik pasaulio pabaiga“ – prancūzų autoriaus Jeano Luco Lagarce'o, mirusio nuo AIDS, pjesės ekranizacija. Pagrindinis herojus, sėkmės lydimas jaunas rašytojas Luji (aktorius Gaspard'as Ullielis), atvyksta po ilgo laiko į gimtuosius namus, kad praneštų apie savo greitą mirtį, tačiau tampa provincialių kompleksų, pavydo ir nevykėlių agresijos objektu. Tik vyresniojo brolio žmona pajunta giminišką ateivio iš kito pasaulio sielą. Siužetinė konstrukcija primena Antoną Čechovą ir Augustą Strindbergą, Europos teatro klasikus, tačiau X.Dolanas iš tos medžiagos kuria švarų, lyrizmu persmelktą kiną, paremtą stipriu jausmingu Gabrielio Yaredo garso takeliu. Ir netgi prancūzų žvaigždžių (Vensanas Casellis, Nathalie Baue, Marion Cotillard, Lea Seydoux) vaidyba lieka nors ir ženkliu, bet antreiliu veiksniu. Respektabili publika žurnalistų salėje filmui tarė „fe“, o tuo metu gatvėje sinefilinis jaunimas stovėjo su plakatais „Viso labo tai tik pasaulio pabaiga“: jie tikėjosi atliekamo bilietėlio, ir tai buvo emocijų kinematografo ateities viltis.
Dar didesnės daugumos profesionalų obstrukcijos sulaukė N.Windingo Refno „Neoninis demonas“. Nesu šio režisieriaus gerbėjas, tačiau turiu pripažinti, kad šiame kontekste jo filmas padarė savo, atsidūręs konkurse ir niūrų klasikų rimtumą supriešpriešinęs su chuliganišku skoniu, atpalaiduojančiu humoru. Tai – įžūlus spjūvis į per daug rimto, per daug protingo kino pusę. N.Windingo Refno kruvino pokšto siužetas užsimezga mados imperijos interjeruose, permetamas į pigų motelį (kuriame apgyvendinamas naujas modelis ir kur kartais užklysta pantera, o naktimis pas įnamius ateina nuožmus portjė Keanu Reeveso pavidalu) ir baigiasi viloje su baseinu. Jauna blondinė Džesi, dar neapnuodyta garbėtroškos viruso ir neperdirbta plastikos chirurgų (aktorė Elle Fanning), sukelia tikrą aptarnaujančio personalo ir konkurenčių jausmų audrą. Paskutinis filmo trečdalis nufilmuotas tarsi specialiai tam, kad paerzintų gero skonio gerbėjus: tai gryniausias marmalas su nekrofilija ir kanibalizmu, tačiau tvirtinti, kad tai kvailas kinas, nesiryžčiau. Iš esmės tai apskritai ne kinas, o ekrano instaliacija, lydima hipnotizuojančios Cliffo Martinezo muzikos. O tai, kad jame/joje yra daug tiesos, gali patvirtinti tie, kurie ne iš nuogirdų pažįsta dirbtinio grožio industrijos papročius.
Parengė Milda Augulytė
