„Mano manymu, filmas „Voluinė“ tapo politizacijos auka, ši
juosta labai toli nuo tikro istorijos nagrinėjimo. Ši tema bus ir
toliau eskaluojama ir, deja, toks nesusipratimas bus toliau
vystomas. Prie to prisideda ir filmas „Voluinė“, kuris temą
perkelia į popkultūros lygmenį. Toks vienpusiškas požiūris į
istoriją verčia jį pavadinti neigiamos propagandos įrankiu. Ir
užuot taikinęs kaimynus, šis filmas veda prie susipriešinimo“, –
sakė V. Viatrovyčius konferencijoje „Kino menas ir istorinė tiesa“,
pastebėdamas, kad istorinis kinas, kaip meno forma, supaprastina
istorines aplinkybes, bet kartu ir iškreipia faktus.
„Esu įsitikinęs, kad šis filmas reikalauja žinoti visą istorinę
potekstę. Jeigu nežinome ir nesuprantame istorinio konteksto,
filmas tampa propaganda. Tam ir atvykau, kad pasisakyčiau
diskusijoje dėl filmo. Gaila, bet filmo režisierius Voicechas
Smažovskis (Wojciech Smarzowski) nesikreipė į Ukrainos istorikus,
nesiekė objektyvumo. Dabar šį filmą labai sunku pataisyti, jis
užbaigtas ir, deja, antiukrainietiškas“, – tęsė V. Viatrovyčius,
apgailestaudamas, kad filmas Lenkijoje vertinamas pozityviai. Pasak
jo, Lenkijos žiūrovams siekiama įteigti tam tikras tiesas kaip
neginčytinas ir veikiausiai norima sukurti lenkų kaip aukų istorinį
įvaizdį. Tai, anot istoriko, yra patogu, nes leidžia išvengti
atsakomybės už savo veiksmus, o juk lenkai Antrojo pasaulinio karo
metais ir po jo taip pat vykdę žiaurumų. Ukrainos mokslininkas
atkreipė dėmesį, kad „Voluinė“ tėra tik vienas iš lenkų kurtų
istorinių filmų, vertinamų prieštaringai.
V. Viatrovyčius ne kartą palietė „trečiosios šalies“ temą,
sakydamas, kad lenkų ir ukrainiečių istorinių skaudulių eskalavimas
yra naudingas kitoms suinteresuotoms šalims.
„Ukrainos ir Lenkijos santykių pablogėjimas naudingas Rusijai,
kuri bando pristatyti Ukrainą kaip fašistinę valstybę. V.
Smažovskio filmas „Voluinė“ rezonuoja su Rusijos vykdoma
propaganda. O atskiros scenos sukurtas tam, kad būtų sukurta
aliuzijų į Maidano įvykius. Per visą filmą girdėti šūkis „Šlovė
Ukrainai“, tačiau šiuo atveju filme jį vartoja žudikai“, – sako
ukrainiečių istorikas, pabrėžęs, kad nemėgina analizuoti filmo
meninės vertės, bet esantis įsitikinęs, kad juosta kurs ir
įtvirtins negatyvų požiūrį į ukrainiečius ir Ukrainą.
Paklaustas, ar lenkų ir ukrainiečių istorikai bendradarbiauja
šiuo skaudžiu abiem šalims klausimu, V. Viatrovyčius pažymėjo, kad
prieš kelerius metus buvo įkurtas bendras forumas šiems klausimams
nagrinėti, bet darbas gali sustoti dėl didžiulio temos
politizavimo.
„Lenkijos politikai skuba, ir jie nepasiruošę laukti, kol
istorikai padarys savas išvadas. Tokio skubėjimo pavyzdžiu gali
būti Lenkijos parlamento pernai liepą priimtas sprendimas vertinti
Voluinės įvykius kaip genocidą. Gali būti sukurtas dar blogesnis
precedentas: Lenkijoje yra iniciatyvų už genocido neigimą traukti
asmenis baudžiamojon atsakomybėn, tai gali nutraukti abiejų šalių
istorikų bendradarbiavimą“, – sakė V. Viatrovyčius, pripažinęs, kad
Ukrainos istorikų įdirbis šioje srityje negali prilygti lenkų
darbui, bet dėl objektyvių priežasčių: Ukrainoje esą iki 2008 m.
nebuvo galimybės susipažinti su KGB archyvais. V. Viatrovyčius
įsitikinęs, kad prieiga prie dokumentų bus naudinga ir Ukrainos, ir
Lenkijos ekspertams, nes leis ir pastariesiems koreguoti savo
požiūrį.
Pats V. Viatrovyčius, vertindamas Voluinės įvykius, teigė, kad
juos galima pavadinti karu.
„Aš, asmeniškai, jau publikavau tris šimtus dokumentų,
susijusių su ukrainiečių pogrindžio veikla, juose kalbama apie šią
tragediją. Remdamiesi Ukrainoje, Lenkijoje ir sovietų archyvuose
turimais dokumentais šį konfliktą tarp ukrainiečių ir lenkų galime
vadinti netgi karu. Lenkų „Armija krajova“ ir ukrainiečių „Ukrainos
sukilėlių armija“ buvo abiejų tautų pogrindžio kariuomenės, iš
kurių kiekviena tas teritorijas laikė savomis. Per šį konfliktą,
deja, nukentėjo ir civiliai“, – sakė istorikas, pripažinęs, kad
abiejų pusių kovotojai padarė nusikaltimų, bet esą skirstyti
budelius tautybės pagrindu neracionalu.
V. Viatrovyčius teigė nesąs patenkintas faktu, kad filmas
„Voluinė“ rodomas Lietuvoje, bet įžvelgė ir tam tikrų pozityvių
aspektų.
„Tikrai nesu sužavėtas, kad filmas rodomas Lietuvoje.
Greičiausiai jis pradės formuoti klaidingus požiūrius į praeitį ir
klaidingus stereotipus. Tačiau vis dėlto įžvelgčiau ir tam tikrų
pozityvių momentų: skaudi Lenkijos ir Ukrainos santykių tema
lietuviams labiau suprantama, nes jie turi Lietuvos ir Lenkijos
nelengvų santykių precedentą ir žino, kas tai yra“, – sakė
istorikas.
V. Viatrovyčius mano, kad būtina tęsti dialogą tarp Ukrainos ir
Lenkijos, kad tokie filmai, kaip „Voluinė“ – pasak jo, su
vienpusiu, požiūriu – netaptų norma kalbant apie tuos tragiškus
Antrojo pasaulinio karo laikotarpio įvykius.
Naujausias lenkų režisieriaus V. Smažovskio filmas „Voluinė“
yra pirmas vaidybinis filmas, pasakojantis apie 1943-1944 m.
vykdytas masines žudynes. „Voluinės“ scenarijus sukurtas remiantis
Stanislavo Srokovskio (Stanislaw Srokowski) apsakymų knyga
„Neapykanta“ („Nienawisc“, 2006 m.) ir dar gyvų žudynių liudininkų
atsiminimais. Kurdamas filmą, režisierius konsultavosi ir su
istorikais.
Vilniaus tarptautinio festivalio „Kino pavasaris“ rengėjai
akcentuoja, kad rodyti filmą nusprendė pirmiausia dėl jo meninės
vertės – Lenkijos kino apdovanojimuose „Voluinė“ nominuota 14-oje
kategorijų ir 9-iose apdovanota, tarp jų – ir geriausio filmo.
Festivalio rengėjai pažymi girdintys visų pusių argumentus, o
sudarinėdami festivalio programą jie esantys nepriklausomi nuo
jokių politinių institucijų.
Prieš pirmąją šeštadienį vyksiančią filmo peržiūrą jie
organizuoja atvirą diskusiją su Lenkijos mokslų akademijos
Politikos studijų instituto direktoriumi prof. Gžegožu Motyka
(Grzegorz Motyka), Ukrainos Tautinės atminties instituto
direktoriumi, istoriku V. Viatrovyčiumi ir Lietuvos istorijos
instituto profesoriumi Alvydu Nikžentaičiu. Pristatyti filmo į
festivalį atvyksta ir pats režisierius V. Smažovskis.
1943 metais Ukrainos nacionalistai pradėjo Voluinės ir Rytų
Galicijos lenkų etninį valymą. Skaičiuojama, kad tuomet žuvo apie
100 tūkst. žmonių. Kruvini įvykiai pareikalavo ir ukrainiečių bei
kitų tautybių žmonių aukų. Surengę atsakomąsias atakas lenkai
išžudė tūkstančius ukrainiečių. 2016 metų liepą Lenkijos
parlamentas įvardijo Voluinės žudynes genocidu.