Taip pat jis nesitiki ten būti sutiktas išskėstomis rankomis,
nes jo filme pasakojama apie vieną religingą teisėją, turintį
sadomazochistinių polinkių, ir laikantį moterų haremą,
išsibarsčiusį po Irano sostinę.
Tačiau jis nė sekundės nesigailėjo sukūręs animacinį filmą
„Tehran Taboo“, kuriame atskleidė savo šalyje vešinčią
seksualinę veidmainystę ir korupciją, anot jo, įsitvirtinusią
šios musulmoniškos šalies šerdyje.
„Norėjau Irane nutraukti tylą“, – naujienų agentūrai AFP
sakė A.Soozandehas Kanų kino festivalyje. Čia jo kūrinys lyginamas
su tarptautinio pripažinimo sulaukusiu iraniečių rašytojos ir
dailininkės Marjane Satrapi (Maržan Satrapi) animaciniu filmu
„Persepolis“.
„Tylėdami nepadedame visuomenei nei vystytis, nei spręsti savo
problemų“, – pridūrė jis.
47 metų A.Soozandehas, gyvenantis Vokietijoje, sakė, kad dėl
daugybės jo tėvynėje galiojančių religinių apribojimų žmonės
yra priversti sukčiauti ir apgaudinėti patys save.
Melas ir užslėpta paleistuvystė
„Iraniečiai yra kūrybingi žmonės ir greitai mokosi, kaip
apeiti visuomenės viešo gyvenimo draudimus... ir gali gali
peržengti ribas dėl sekso, narkotikų ir alkoholio“, – pridūrė
A.Soozandehas.
„Laisvės trūkumas verčia žmones gyventi pagal dvigubus
standartus“, – teigė jis.
Filme „Tehran Taboo“ pasakojama apie auksinės širdies
prostitutę Pari, kuri vedasi savo nebylį sūnų drauge su savimi
uždarbiauti į gatves. Pasak A.Soozandeho, tai gana dažna praktika
įvairiuose Irano miestuose.
Moteris yra priversta prekiauti savo kūnu, nes jos kalėjime
sėdintis, nuo narkotikų priklausomas sutuoktinis nesutinka su ja
skirtis, o teisėjas, nepasirašantis skyrybų dokumentų, pavertė
ją savo verge.
Filme, kurio istorija dažnai pasakojama Pari sūnaus Eliaso
akimis, demonstruojama Teherano užslėptos paleistuvystės,
dviveidiško garbingumo ir vis didėjančios baimės, kuri, regis,
tvyro kiekviename kasdienio gyvenimo kampelyje, panorama.
Pagyvenęs vyriškis, matomas tarp ajatolų, sakančių pamokslus,
per neteisėtai įsirengtą palydovinę televiziją žiūri
pornografiją; sąžinės negraužiami gydytojai „atkuria“ moterų
nekaltybę, o mylinčio sutuoktinio įspūdį sudarantis vyras
neleidžia savo žmonai dirbti mokytoja.
Tokioje atmosferoje paprastai įstatymams paklūstantys žmonės
yra priversti apeiti taisykles, o tuo tarpu visur esanti religinė
policija gatvėse suiminėja jaunas poreles, besilaikančias už
rankų.
A.Soozandehas sakė norėjęs subtiliai pademonstruoti griežto
kurso politikos besilaikančiame Teherane egzistuojančius neteisybės
ir nedidelių kasdienių žiaurumų kontrastus.
Viename filmo epizode Pari ir jos sūnus su vienu jos klientų
važiuoja pro vietą, kur viešai kariamas žmogus. Tuo tarpu
aplinkiniai žmonės filmuoja šį reginį savo išmaniaisiais
telefonais.
Gudri iraniečių ataskaita
Idėja sukurti šį filmą A.Soozandehui kilo nugirdus jaunų
iraniečių pokalbį metropolitene. Iš atostogų Teherane
grįžtantys jaunuoliai gyrėsi savo seksualiniais pasiekimais.
„Tačiau tai nėra filmas apie prostituciją ar moteris, –
sakė jis AFP. – Seksualiniai draudimai taip pat galioja ir vyrams,
tačiau moterys kenčia daug labiau. Irane moterims tenka didžiulė
atsakomybė už šeimos garbę.“
„Moterys neša šių draudimų pagrindinę naštą, tačiau kaip
motinos jos palaiko jų galiojimą ir perduoda juos savo vaikams“,
– pridūrė A.Soozandehas.
Nors filmo tema yra gana niūri, kritikai teigia, kad šis filmas
trykšta energija ir vaizduoja blogą elgesį. Kino žurnalas „Screen
International“ pavadino juostą „gudria dvidešimtmečių
iraniečių, bandančių pasipriešinti įstatymams ir draudimams, kad
patirtų malonumą, ataskaita“.
A.Soozandehas sakė kad įtikinama reformų nevengiančio
prezidento Hassano Rouhani pergalė šio savaitgalio
rinkimuose yra „nedidelis žingsnis“ teisinga kryptimi.
Tačiau per naktį Iranas nepasikeis, pareiškė jis.
Nepatiks, ką pamatys
„Tikroji problema yra mūsų galvose. Kol žmonės savęs
klausia, kodėl bendradarbiauja, kad draudimai liktų galioti, niekas
nesikeis. Kai žmonės ims abejoti savo vaidmenimis, tada visuomenėje
gali įvykti pokyčių“, – teigė režisierius.
A.Soozandehas, prisidėjęs prie animacinės juostos apie
2009-ųjų Irano ginčijamus rinkimus „The Green Wave“ kūrimo,
sakė, kad nors jo filmas šalyje niekada nebus parodytas viešai, jis
neabejojąs, kad iraniečiai pasižiūrės jį internete.
Jis pripažino, kad daugumai nepatiks tai, ką pamatys.
„Kai sulaužai tabu dalį, kai kuriems nepatiks tai, ką jie
pamatys. Tas filmas yra veidrodis. Žmonėms nepatiks Teherano ir
Irano vaizdas, kurį jis atspindi. Tačiau jei jie yra nuoširdūs,
jie prieštarauja tam, kas kiekvieną rytą pasveikina juos
veidrodyje“, – sakė filmo „Tehran Taboo“ autorius.
