K.Kaupinis – žurnalistas, baigęs tarptautinių santykių ir politikos mokslus. Jo balsą nuolat girdime iš televizijos ekrano reportažuose apie užsienio įvykius.
Žiūrovų pamėgtą žurnalistą sėkmė lydi ir kine.
Pirmasis jo filmas „Triukšmadarys“ 2015-aisiais per apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ buvo pripažintas geriausiu trumpametražiu vaidybiniu darbu.
Šiemet K.Kaupinio „Budėjimas“, antroji režisieriaus juosta, nominuota trims Sidabrinės gervės statulėlėms – už geriausią trumpametražį vaidybinį filmą, už geriausią antraplanio aktoriaus vaidmenį (Darius Meškauskas) ir už prodiusavimą (Marija Razgutė).
– Žmonės žavisi jūsų televizijos reportažais. Sukatės pasaulio įvykių sūkuryje. Kodėl nėrėte į vaidybinį kiną, o ne į dokumentiką? – paklausiau 29 metų K.Kaupinio.
– Žurnalistika ir kinas – skirtingos mano gyvenimo pusės. Kaip žurnalistas stebiu tai, kas labai greitai keičiasi, o vaidybiniame kine galiu fiksuoti, kas glūdi po paviršiumi. Analizuodamas įvykius pastebiu detalių, apie kurias man norisi kalbėti kine.
Abi sferas labiausiai sieja turbūt tai, kad jos išryškina dalykus, kurių žmonės nesuspėtų užčiuopti lėkdami per kasdienybę.
Menas leidžia neskubant priartėti prie dalykų esmės.
– Ką vadintumėte savo įkvėpėjais?
– Gal labiausiai mane pastūmėjo į kiną festivalio „Kino pavasaris“ surengtos scenarijaus kūrybinės dirbtuvės ir jose dėstęs Antonio Piazza.
Į tas dirbtuves atsinešiau savo pirmojo filmo vos dešimties eilučių scenarijaus aprašą.
A.Piazza paragino mane dirbti toliau. Nežinojau nei kaip, nei nuo ko pradėti, bet jo stumtelėjimas man labai padėjo – kažkaip ėmiau judėti į priekį pats.
Abu pirmus savo filmus brandinau po dvejus trejus metus. Dabar jau turbūt ketvirtus metus gyvenu ilgametražio filmo „Corcovado Borealis“ idėja – finansavimą jam skyrė Lietuvos kino centras.
Reikia labai stipraus kūrybos užtaiso, kad idėja prikaustytų dėmesį ilgam, neapimtų nuovargis.
– Apie ką bus jūsų naujasis filmas?
– Apie rojaus, tobulos vietos gyventi ir tobulos meilės paieškas.
Jo veikėjai išgalvoti, bet įvykiai tikri: 1938-ųjų pabaigos–1940 metų Lietuvos realijos. Randu daug politinių paralelių tarp anų laikų ir šiandienės Lietuvos dėl sutrikimo, netikrumo, vienybės stokos.
Kuriant filmo herojaus – Lietuvos ministro pirmininko – paveikslą mane labiausiai įkvėpė Kazio Pakšto (geografijos mokslo Lietuvoje pradininkas, vizionierius, puoselėjęs „atsarginės Lietuvos“ idėją. – Red.) asmenybė, savotiška žmogiškoji jo tragedija.
– Šiemet Sidabrinei gervei nominuotame filme „Budėjimas“ atsigręžėte į gana neįprastą tokiam jaunam žmogui mirties temą. Tai autobiografinis kūrinys?
Europos kontekste surastume daug filmų šia tema, tik jie praplaukia tyliau – apie tokius dalykus nelabai parėksi.
– Ar Sidabrinė gervė padėjo jums irtis tolyn?
– Aišku, kad buvo smagu ir svarbu gauti prizą už pirmąjį filmą.
Gal kam nors reikėjo ir tokio patvirtinimo, kad pajėgiu įgyvendinti pateiktą idėją.
Tačiau su palaiminimu naujam savo darbui apdovanojimo nesiečiau. Juk visi supranta, kad nebūtinai tai, kas pavyko praeityje, pasiteisins ir vėl, – kiekvieną kartą gali suklupti.
