Dviejų vaikinų istorijas jungia tai, kad kariuomenė pakeitė jų gyvenimus. Praėjus keliems metams nuo tarnybos pabaigos, šių Lietuvą ginti pasirengusių jaunuolių istorijas režisierės ir žurnalistės Neringos Medutytės filme „Siena: Tarp Rytų ir Vakarų“ (angl. – „Waiting for Invasion“) išvydo daugiau nei 220 milijonų „Al Jazeera“ televizijos žiūrovų visame pasaulyje.
Tapo kariu, nes pavargo
Apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje savo noru šauktiniu tapęs Stasys Vasiliauskas svarstė dar mokydamasis mokykloje. Tuo metu jaunuolis svarstė apie studijas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Tiesa, nuo šio pasirinkimo sustabdė tėvai.
„Tėvai iš esmės nebuvo neigiamai nusiteikę mano norui siekti karjeros tokioje struktūroje. Tiesiog atkalbinėjo sakydami, kad dar turiu laiko, galiu pasvarstyti, ką noriu veikti gyvenime, ir tik apsisprendęs, ko tikrai noriu, siekčiau savo tikslo“, – pasakojo S.Vasiliauskas.
Dirbdamas Londone vaikinas išgirdo, kad Lietuvoje nuspręsta grąžinti šauktinių kariuomenę ir pirmiausia bus kviečiami tie, kurie pateiks dokumentus savanoriškai. Tai buvo paspirtis grįžti atgal į Lietuvą.
„Kai buvo priimtas sprendimas grąžinti šauktinių kariuomenę, užsienyje jau buvau praleidęs pusmetį. Buvau psichologiškai pavargęs, labai norėjau atgal į Lietuvą ir galimybė atlikti pareigą šaliai, kurią myliu, suviliojo.
Niekas daug negalėjo papasakoti apie tai, kaip vyksta tarnyba, nes buvome pirmoji šauktinių laida po ilgo laiko. Turbūt dėl to ir lūkesčių didelių neturėjau, ir nusivilti nebuvo dėl ko. Niekada nesigailėjau dėl šio savo sprendimo, juolab kad pareiga ginti savo šalį įrašyta Konstitucijoje, o jos aš laikausi“, – teigė 2015–2016 metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio Dragūnų batalione tarnavęs šauktinis savanoris.
Vėliau vienas pirmųjų atnaujintos karinės tarnybos savanorių prasitarė, kad tėvai visiškai palaikė jo sprendimą ir išleistuvių proga ištaisytoje vakarienėje tiek išlydimam sūnui, tiek iš užsienio atvykusiai filmavimo komandai priminė šalies istoriją ir šeimai tekusius iššūkius okupuotoje Lietuvoje.
Skirtingai nei daugybė tarnybą baigusių jaunuolių Stasys po devynių tarnybos mėnesių nusprendė nesiekti karjeros profesinėje karo tarnyboje ir pirmiausia baigti mokslus. Tiesa, dabar jau planuoja, kad pasimokęs vėl grįš į kariuomenę.
„Abu mano tėvai yra medikai, nuo pat vaikystės ir aš norėjau eiti panašiu keliu. Dėl to baigęs mokslus norėčiau tapti karo mediku. Taip suderinčiau abi man ir mano šeimai artimas ir patinkančias sritis“, – vylėsi S.Vasiliauskas.
Prisimena tėčio veną
Kitas filmo herojus šauktinis savanoris Aironas Babkauskas mokydamasis mokykloje buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys, todėl nuo mažens kario profesiją laikė garbinga, o karį – pavyzdžiu visuomenei. Atnaujinus privalomą pradinę karo tarnybą vaikinas metė studijas Kauno kolegijoje ir, kaip nemažas būrys jo draugų ir klasiokų, užsirašė savanoriu.
„Kai vieną dieną grįžau namo ir pasakiau tėčiui, kad mečiau mokslus, mačiau, kaip jo veidas iš pykčio išraudo ir ant kaktos iššoko vena. Iš karto pridūriau, kad užsirašiau savanoriu į šauktinių tarnybą. Jis dar nesišypsojo, tačiau įtūžis atlėgo. Galų gale tėvai ėmė nuoširdžiai mane palaikyti“, – teigė A.Babkauskas.
Po šauktinio tarnybos Aironas nusprendė pasilinkti kariuomenėje, tačiau po kurio laiko norėjo laimę išbandyti svetur. Tačiau atvykęs į Londoną nenorėjo ilgai būti emigrantu. Nusprendė grįžti į tą patį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio Dragūnų batalioną ir tapo profesinės karo tarnybos kariu. Jis prisipažino, kad šauktinio tarnyba iš esmės pakeitė jo gyvenimą.
„Buvau jaunas, pasimetęs, nežinojau, ką noriu veikti gyvenime, studijos neteikė džiaugsmo. Kariuomenėje įvyko didysis mano gyvenimo lūžis: seržantas tiesiog ištaškė mane, o tada surinko į tokį žmogų, koks esu dabar ir koks visuomet siekiau būti – ryžtingesnis, tvirtesnis ir fiziškai, ir psichologiškai, žinantis, kaip įveikti per save ir sunkumus. Dabar gyvenu savarankiškai, pats užsidirbu, turiu artimų draugų būrį“, – pasakojo karys.
Šauktiniai maivėsi prieš kameras
Pradėdami tarnybą jaunuoliai iškart susidūrė su dviem iššūkiais: likus savaitei iki tarnybos jie turėjo galvoti ne tik apie būsimą kario gyvenimą, bet ir aplink besisukiosiančias vaizdo kameras.
„Filmuoti mane pradėjo likus savaitei iki tarnybos pradžios, todėl jau buvau spėjęs apsiprasti ir daug dėmesio aplink besisukiojančiai kūrybinei komandai nebeskyriau. Tačiau kai kurie tarnybos draugai iš pradžių bambėjo, paskui prisitaikė ir tie. Požiūrių gali būti visokių, tačiau mūsų tarnybai didelės įtakos filmo kūrėjai neturėjo“, – sakė buvęs šauktinis savanoris S.Vasiliauskas.
Tuo tarpu A.Babkauskas pasidalino kiek kitokia patirtimi. Esą iš pradžių tikrai nebuvo lengva tarnauti žinant, kad aplink vis sukinėjasi filmavimo kameros, tačiau paskui į filmo kūrybinės grupės narius tiesiog nebekreipė dėmesio.
„Iš pradžių norėjosi atrodyti „kietam“, vis dėlto esi karys. Tačiau kariuomenė nėra pasivaikščiojimas parku – mus ten gerai vaikydavo ir tai žiūrovai pamatys filme, todėl pabaigoje buvau labai išsekęs. Kas yra tarnavęs, tas tikrai supras, ką turiu omenyje. Dėl to žiūrint filmą kartais gali atrodyti, kad esu nusivylęs, bet taip nebuvo“, – teigė tarnybą Lietuvos kariuomenėje tęsiantis A.Babkauskas.
Tiesa, būta ir kurioziškų situacijų. Pavyzdžiui, keli tuo metu tarnybą atlikinėję kariai niekada nevalydavo granatsvaidžio. Tik aplink pradėjus sukiotis filmavimo kameroms jaunuoliai demonstruodavo „išskirtinę iniciatyvą“.
Filmo herojus S.Vasiliauskas sakė, kad žiūrėdami filmą draugai, giminės, pažįstami žmonės irgi turėjo visokių pastebėjimų apie dalyvavimą filme, pačią tarnybą.
„Pavyzdžiui, draugės tėvas, tarnavęs sovietinėje armijoje, sakė, kad mūsų tarnyba buvo kaip rožėmis klota, nors tuo pačiu ir džiaugėsi, kad sukuriamos tokios geros sąlygos mokytis“, – teigė S.Vasiliauskas.
Apie rusus pagalvoja
Nors filmo „Siena: Tarp Rytų ir Vakarų“ premjera Lietuvoje įvyks tik rugsėjo 8 dieną, šis gyvenimo etapas vaikinams jau praeitis. Vis dėlto prisidėti prie žinios apie Lietuvą skleidimo pasauliui, o taip pat paskatinti jaunus Lietuvos piliečius neišsigąsti ir tapti kariais, buvo garbė.
„Man patinka filmo idėja – kai kyla grėsmė, Lietuvos piliečiai susivienija ir jei tik reikės gintis – bus kam, nes savanorių gretos buvo ir yra nemažos. Lietuva nėra tik mažas taškelis išvažiuojantiems į Norvegiją ar Londoną. Ji turi didžią istoriją, kuri, išaušus juodai dienai, bus ginama“, – apie filmą pasakojo kariuomenėje tarnybą planuojantis tęsti S.Vasiliauskas.
Tiesa, jis pripažino, kad po filmo atsirado ne tik teigiamų jausmų, bet ir šiek tiek nejaukios baimės. „Aš žmogus su vaizduote, todėl vis pagalvoju apie tokią galimybę, kad mane gali sekti kokie nors Rusijos agentai. Tikiuosi, kad neseka“, – šyptelėjo S.Vasiliauskas.
Tuo tarpu A.Babkauskas pripažino, kad filmas jam buvo proga parodyti jauniems žmonėms, kokia yra šiuolaikinė Lietuvos kariuomenė ir paskatinti tapti kariais.
„Mano senelis pasakodavo istorijas apie tarnybą sovietinėje armijoje. Jį paėmė tarnauti tuo metu, kai vyko Prahos pavasaris ir nusiuntė į Čekoslovakiją. Jis nemėgo šnekėti apie tarnybą sovietinėje armijoje ir atrodė, kad nori tai ištrinti iš atminties. Mano įspūdžiai iš Lietuvos kariuomenės visiškai kitokie ir nė vienas jaunuolis neturėtų bijoti tarnybos, nes ji gali pakeisti gyvenimą taip, kaip pakeitė manąjį“, – sakė jis.
