„Kino pavasarį“ pradėjo psichologinė drama „Sūnaus globa“ („Custody“), kurią atidarymo seansuose lydėjo drauge su prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota kampanija „Už saugią Lietuvą“ organizuotos diskusijos aktualiomis temomis.
Įtraukiantis filmas „Sūnaus globoje“ pasakoja apie besiskiriančią šeimą ir smurtą artimoje aplinkoje. Su jo režisieriumi Xavieru Legrand‘u ir pagrindine aktore Léa Drucker Paryžiuje pabendravo Edvinas Pukšta.
- Festivalyje kartu su „Sūnaus globa“ rodome ir filmo priešistorę – jūsų trumpametražį darbą „Prieš viską prarandant“ (2013), kuriame vaidina net trys tie patys pagrindiniai aktoriai. Kodėl tą pačią idėją vėliau išplėtojote ir pilnametražiame filme?
Xavier Legrand: Pirmojo filmo temą ketinau plėtoti ir toliau, tik ne pilnametražiame, o antrame trumpo metro filme. Režisūrinių sprendimų iš esmės nekeičiau. Norėjau, kad patys žiūrovai stebėdami filmą galvotų, spręstų klausimus, problemas, keistųsi.
Tad pagrindinei aktorei Léa Drucker skyriau užduotį nevaidinti aukos, jaustis atsakingai už tai, kad šeima byra, kad vaikai patiria didžiules psichologines traumas, o vyro vaidmenį sukūrusiam aktoriui Denisui Ménochet‘ui reikėjo vaidinti ir kaltininką, ir auką. Įgyvendinti tokį sumanymą prireikė pilnametražio filmo trukmės.
- Lea, kaip režisierius jums paaiškino trumpo metro filmo „Prieš viską prarandant“ temą? Kaip jautėtės abiejuose filmuose vaidindama tokį psichologiškai sudėtinga personažą?
Léa Drucker: Tai buvo įdomus iššūkis. Abiejuose filmuose kurdama pagrindinį vaidmenį nenorėjau, kad mano veikėja būtų suvokiama tik kaip auka, patetiška ar per daug dramatiška. Tuomet istorija būtų visai kitokia, kitaip paveikianti žiūrovą.
Taip, ji išgyvena tragišką laikotarpį, tačiau yra stipri, drąsi, rizikuojanti, kad apsaugotų vaikus. Tai smurto šeimoje istorija, kurioje gelbėtojai yra aplinkiniai, kokie tokiose situacijoje turėtume būti visi. Taip režisierius man ir pristatė šį filmą.
Su trumpametražiu filmu keliavome po kino festivalius, net kaip nominantai dalyvavome „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijoje. Džiaugiuosi, kad filmas tokia svarbia tema sulaukia deramo dėmesio.
- Kaip plėtojoje charakterius, kad jie nebūtų tik geri arba blogi? Agresyvų vyrą rodote ir verkiantį. Kodėl?
X.L.: Man buvo svarbu suprasti personažo charakterį iš kitų žmonių perspektyvos. Pavyzdžiui, pagrindinį veikėją vyrą siekiau parodyti kitų trijų veikėjų – žmonos ir jo dviejų vaikų, kuriais jis manipuliuoja, – akimis. Smurtaujantys vyrai elgiasi agresyviai, tada verkia, perka gėles, sako, kad pasikeitė, atsiprašo ir vėl elgiasi taip pat. Aš norėjau parodyti visą ratą, o ne vieną jo dalį.
- Ar ruošiantis šiam filmui ir atliekant tam tikrus tyrimus keitėsi jūsų požiūris į temą, gal kas nors nustebino?
X.L.: Žinoma, labiausiai stebino smurtą šeimoje patyrusių moterų drąsa ir jėga. Kai jas sutikau, jos reflektavo, suprato, ką išgyvena. Tačiau buvo laikas, kai jos dar norėjo tikėti šeima, meile, – nepaisant smurto, jos turėjo vilties.
- Kaip sekėsi dirbti su pagrindinį vyro vaidmenį sukūrusiu garsiu aktoriumi Denisu Ménochet‘u?
L. D.: Su juo jau buvau dirbusi kelis kartus, tad pakviečiau vaidinti „Prieš viską prarandant“. Mums kartu patinka dirbti. Buvome drauge suvaidinę laimingą porą, brolį ir seserį. Esame geri draugai.
Tačiau šį kartą viskas buvo kiek kitaip. Ši istorija labai stipri ir asmeniška, tad net už aikštelės ribų tarp mūsų kurį laiką vyravo įtampa.
- Kaip ruošėtės savo vaidmenims? Gal susitikote su aukomis?
L.D.: Man buvo nepatogu susitikti su smurto šeimoje aukomis, klausinėti apie jų patirtį. Tačiau po trumpametražio filmo pristatymų, kiekvieną kartą trys keturios moterys ateidavo pasikalbėti su manimi.
Jos pasakojo savo istorijas ir aš sugebėjau į jas įsijausti, net nežinodama, kad filmuosiuosi „Sūnaus globoje“. Labai gerai prisiminiau šiuos pokalbius, buvau stipriai jų paveikta, tad tuo pasinaudojau vaidindama.
Vaidmuo visada būna asmeniškas, ir dalykai, kuriuos patyrei, ką matei, ką skaitei, kokius filmus žiūrėjai, leidžia įsijausti į istoriją.
- Šis filmas įtaigus ir autentiškas beveik kaip dokumentika. Ar turėjote kokių nors įžvalgų, pastebėjimų iš savo patirties?
X.L.: Ne, aš tiesiog bandžiau dokumentuoti kitų žmonių patirtį, juos suprasti. Galbūt toks įspūdis susidarė, nes aš labai stengiausi įsijausti į veikėjus.
L.D.: Vaidmenį renkiesi, nes kažką jam jauti. Man patiko stipri istorija, ji atliepė tai, ką jaučiu. Bet manau, kad aktorius, visiškai nesusidūręs su tokia situacija, irgi gali ją suprasti. Ji paveikia, todėl ir režisierius jautė būtinybę apie tai kalbėti, sukūrė šia tema sukūrė net du filmus.
Daug žmonių supranta šią problemą. Daugiau ar mažiau mes visi susiduriame su psichologiniu smurtu.
- Kaip psichologiškai rengėte šiam vaidmeniui pagrindinį aktorių berniuką Tomą Giorią?
X.L.: Tomą pasirinkau, nes jis turi neįtikėtiną talentą vaidinti, mačiau didelį jo troškimą tapti aktoriumi. Be abejo, tiek prieš, tiek per, tiek po filmavimo su juo dirbta psichologai. Be to, jis turėjo trenerį, kuris parengė jį vaidmeniui, – aš pats pabrėžiau, kad tai vaidyba, žaidimas.
Man labai rūpi vaidybos malonumas. Be to, buvo svarbu, kad jis įsijaustų į vaidmenį, giliai ir intensyviai, ir tai jam pavyko.
- Moterys dažniausiai bijo pasakoti, kas vyksta už uždarų durų. Lietuvoje, nors tai maža šalis, tokių atvejų pasitaiko labai dažnai, ir vaikai dažniausiai tampa didžiausiomis aukomis.
L.D.: Tai labai liūdna. Svarbu apie tai kalbėti, todėl mane ir sudomino šis filmas. Jis pabudina. Tai liudija ir moterys, kurios ateina po jo su manimi pasikalbėti.
Perskaičiusi scenarijų, atlikdama šį vaidmenį aš jaučiausi lyg pažinočiau tas moteris. Aš jaučiau, kad neišdaviau jų. Kai tema tave patį jaudina, nori perteikti tiesą, kuo geriau papasakoti istoriją. Prancūzijoje ilgą laiką ši tema buvo tabu, nes ji labai intymi. Svarbu nuo mažumės kalbėti apie tai su vaikais.
