K.Muratova buvo viena įtakingiausių rusakalbio pasaulio kino kūrėjų, savo darbais peržengusi sovietmečio tabu, patyrusi tos eros negandas, cenzūrą ir įkvėpusi naująją rusų bei ukrainiečių kinematografininkų kartą.
Didžiąją savo karjeros dalį K.Muratova praleido Odesoje kurdama filmus vietos studijose ir su vietos artistais.
K.Muratovos filmai sunkiai paklūsta klasifikacijai. Ji niekada nesivaikė madų ir nesistengė pritapti prie kažkokios stilistinės srovės. „Mano filmai pirmiausia turi patikti man pačiai“, – yra sakiusi režisierė.
Jos kūriniai – tai variacijos kasdienybės tema, herojai – tos kasdienybės personažai. Siekdama natūralumo, režisierė dažnai kviesdavosi aktorius „iš gatvės“. Atrodo, jai nebuvo neįdomių žmonių.
Kai kurie svarbūs K.Muratovos filmai rodyti ir Lietuvoje, tai -„Trys istorijos“ („Tri istoriji“, 1996 m.), „Trumpi susitikimai“ („Korotkije vstreči“, 1967m.), „Ilgos palydos“ („Dolgie provody“, 1971 m.), „Tarp pilkų akmenų“ („Sredi serych kamnej“, 1983). Paskutinįjį režisierės filmą „Amžinas sugrįžimas“ („Večnoje vozvraščenije. Kinoproby", 2012) galėjo pamatyti šių metų „Kino pavasario“ publika.
Susiję straipsniai
Menininkės darbai įvertinti tarp kitų prizų Amerikos kino fondo „Laisvės” apdovanojimu („Freedom Award”, 2000), Lokarno kino festivalio „Auksiniu leopardu” („Golden Leopard”, 1994) ir du kartus (2001 ir 2005) Vokietijos festivalio „goEast” apdovanojimu „Auksinės lelijos” („Golden Lilies”).