„Šią knygą reikia skaityti turint galvoje, kad ji sąmoningai buvo rašoma norint pakenkti spektaklio visuomenei.“ Būtent – pakenkti. Demaskuoti spektaklį, kuriame vaidina visuomenė. Kitaip sakant - visiškai buitiškai - tai šios knygos tikslas, kaip optimalaus radikalo, - įsiveržti į teatrą ir bet kokia kaina sukliudyti aktoriams jį atlikti.
Nelengva užduotis. Oi, nelengva. Sukilti prieš vartotojiškumą ir prekybos centrų vaidinimą, nejuokais rimta užduotis.Prikelk milžiną iš sapno ir labai gali būti, kad tas milžinas tave suvalgys.
„Spektaklis yra visos vakarietiškos filosofinės minties silpnybės įpėdinis, minties, suprantamos kaip veikla, kurioje vyrauja regėjimo kategorijos; lygiai taip pat ji remiasi iš šio mąstymo kilusio tikslaus techninio racionalumo nenutrūkstama plėtote. Jis nepaverčia filosofijos tikroviška, o filosofuoja tikrovę. Taip visų apčiuopiamas gyvenimas išsigimsta virsdamas spekuliatyviu pasauliu“.
Neblogai pasakyta. Čia jau, galima sakyti, užsimota net ir į kūjais besisvaidančią filosofiją. Ir užsimota taikliai, tiksliai ir teisingai!
Kuomet gyvenimas tampa tik spektakliu, išsigimsta ir filosofija, ir pats gyvenimas. Visiškas spektaklio visuomenės išsigimimas neišvengiamas?
Ne. Viskas nėra taip blogai, kaip norėtų šios knygos autorius. Bet koks radikalumas yra utopija. Nėra vien gero ir blogo, balto ir juodo. Pasaulis niekuomet nevirs tik spektakliu. Chaosas visuomet grįžta į harmoniją, o harmoniją vėl virsta chaosu, - tai įrodė šiandieniniai mokslininkai.
Tad kam, tokiu atveju, reikia G.Debordo? Kam tuomet reikia radikaliai kitokių knygų?
Atsakysiu labai paprastai: kad pasaulyje būtų daugiau spalvų, o gyvenimas nebūtų tik „taip“ arba „ne“ pasirinkimo kryžkelė.
„Spektaklio visuomenė“ pirmiausia yra puiki vaidybos ir komercinio fetišizmo kritika. Puiki todėl, kad atskleidžia jų beprasmiškumą. Ir dar todėl, kad galiausiai praplečia akiratį nauju – nors ir utopiniu – laisvės troškimo ilgesiu.
Nors knygos autorius buvo kietas radikalas. Nors jis nepripažino jokių alternatyvų ir diskusijų su spektaklio visuomene, jis vis dėlto tapo tos pačios regimybės ikona: įamžinęs savo savižudybę kamera, jis pasmerkė save amžinai regimybės reprodukcijai.
Ir aišku, svarbiausia šios knygos mintis yra ta, kad vienintelis būdas, netapti spektaklio visuomenės nariu, tai visiškas ir absoliutus nebuvimas niekur. Visiška nebūtis.
O kadangi pasaulis, šiaip ar taip, egzistuoja nepriklausomai nuo to, norim mes to ar ne, amžinasis klausimas apie tiesioginį išgyvenimą buvo ir bus aktualus.
Kas yra realiau – laikina būtis ar amžina nebūtis? Kas yra tikroviškiau – nuolat kintanti sąmonė ar nekintantis filmas?
Apie tai ir verčia pamąstyti ši knyga. O pamąstyti visada yra geriau negu nemąstyti. Kodėl? Nes cogito ergo sum. Nes nebūti visada suspėsim. O pabūti – jau šis tas. Pabuvus galima sakyti, kad buvau. Nepabuvus negalima sakyti nieko. Nei „taip“, nei „ne“, nei „kitaip“.
Jei kažkam vis dar neaišku, apie ką ši knyga, tuomet pateikiu pradžioje savo žodį tarusio Gintauto Mažeikio pavyzdį: „Rusijos prezidentas V.Putinas – gyvas atrodymo įsikūnijimas, toli pralenkęs lietuviškus politinio teatro herojus. Kasdien pasirodydamas Rusijos žiūrovams per ORT ir RTV valstybinius kanalus, visažinis faraonas seniai pavirto pagrindiniu autoritarinio spektaklio herojumi. Jis tai padarė sąmoningai, suprasdamas, kad propagandinis veidas yra tikriausias realybės ženklas. Už spektaklio herojaus bruožų nėra nieko, V.Putino reprezentacija yra viskas, ir ji valdo šalį“.
„Kitos knygos“ – kitoks požiūris į pasaulį. Ir be jų tikrai būtų tik pilkiau.