Net sunku patikėti, kad šiandieniniai leidėjai ryžtasi tokių knygų leidybai (su kuo juos kuo nuoširdžiausiai sveikinu), ir kad jie rizikuodami, pateikia mums nekomercišką, bet labai svarbią knygą!
Jau knygos pradžioje P.Boxallis intriguodamas prisipažįsta, kad sudaryti šią knygą jį įkvėpė „Tūkstantis ir viena naktis“. Negana to, paaiškina, kad pasaulyje ši knyga plačiai aptarinėjama, vyksta diskusijos, verda aistros.
Lietuvoje, kur nėra su kuo diskutuoti apie knygas, lieka diskutuoti su knygomis. Tai galėtų būti lietuvių leidėjų reklaminis šūkis šiam rinkiniui.
O diskutuoti tikrai yra apie ką. Pačia geriausia šio žodžio prasme. Pavyzdžiui, kodėl viena knyga įtraukta į sąrašą, o kitos nėra? Kodėl, kodėl, kodėl?
Tokia, pavadinkim, sukelianti diskusijas reakcija, - vienas iš didžiausių knygos privalumų.
Kitas, kurį pažymi ir vyriausiasis knygos redaktorius, - tai nuolatinio bet kurio knygų mylėtojo siekis rasti dėmesio vertą knygą. O atradimų, kaip pats patyriau, tikrai esama.
Pirmiausia lietuviškai jau išleistų knygų kategorijoje. Paradoksalu, bet didžioji dalis tokių knygų tikrai neguli knygynų lentynose, pilnose populiaraus šlamšto. Didžioji dalis į šį rinkinį įtrauktų knygų, išverstų į lietuvių kalbą, sunkiai aptinkamos net bibliotekose.
Kodėl? Nes jos išleistos labai seniai ir jau nugrūstos į saugyklas, iš kurių ne taip lengva jas ištraukti.
Trečias knygos privalumas – knygos pristatomos trumpai ir aiškiai. Ne liaupsinant, bet kiek galima informatyviau jas apžvelgiant. Kitaip sakant, argumentuojama, kodėl šią knygą verta kada nors perskaityti.
Lietuvos leidėjai sudėjo žvaigždutes kaip prieš mokyklinį karnavalą puošiant eglutę ant knygų, kurios neišverstos į lietuvių kalbą. Sudėjo, aišku, negalvodami, kad pamačius knygą knygyne paprastas skaitytojas pastebės: taigi beveik nieko lietuviškai ir nėra, kam aš čia pirksiu tą knygą?
Taip - situacija bloga. Bet žvaigždučių pridėta šiek tiek per daug... Suprantama, kad keletas knygų pasirodė po to, kai leidybai buvo paruoštas šis rinkinys, tačiau, kad lietuviškai nebūtų išversta J.W. von Goethe „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ ir M. Cunningham „Tos valandos“?
Taip pat žvaigždutėmis papuoštos ir tos knygos, kurios pasirodė lietuviškai tuo pačiu metu, kaip ir šis rinkinys, - tai M.Duras „Vicekonsulas“, J.Saramago „Rikardo Reiso mirties metai“, J.W. von Goethe’es „Sielų giminystė“, J.M.Caine‘o „Laiškanešys skambina du kartus“ ir dar viena knyga, kuri pažymėta žvaigždute, bet išleista komerciniais tikslais, todėl neįvardysiu.
O dabar apie tai, kokia didžiausia šios knygos nauda. Pirmiausia joje įtraukti patys svarbiausi kūriniai, apie kuriuos žino visas pasaulis. Taigi net tie, kas nesupranta visiškai nieko apie literatūrą ir perka tik tas knygas, kurias perka kaimynai, pavyzdžiui: P.Coelho „Alchemiką“, (kodėl ši pasaka tokia populiari? Todėl, kad jos viršelis tokios pačios spalvos, kaip jas skaitančių moterų plaukų spalva), - gali pasižiūrėti, ką iš tiesų skaito ne kaimynai, o pasaulis.
Pasaulis skaito ir P.Coelho knygas: dėl jau minėtų priežasčių, bet pasaulis neskaito masiškai tiek ir to, kas masiškai skaitoma Lietuvoje.
Išimtys, patvirtinančios taisyklę, tik įrodo, kad Lietuvoje svarbios knygos neverčiamos.
Neįmanoma atpasakoti ir aprašyti visų, į „privalomų“ perskaityti knygų sąrašą įtrauktų knygų, todėl geriausia - tiesiog dar kartą paakinti Lietuvos leidėjus, kuriems jokie autoritetai nieko nereiškia, kad reikia lietuviškai išversti J.K. Huysmanso „Atvirkščiai“ (A Rebours), „Pragare“ (La Bas) ir „Apleistas“ (En Rade). Ką aš ir rekomendavau.
Taip pat - E. Bowen „Šiaurės link“(To the North), „Dienos kaitra“ (The Heat of the Day), „Eva Traut“ (Eva Trout). Arba kaip aš rekomendavau E. Bowen (The Collected Stories of Elizabeth Bowen).
Taip pat – C. Pavese: kuo daugiau – tuo geriau.
Taip pat – J. Rhys (mes neturim nieko lietuviškai!). Rekomenduočiau visą darbų rinktinę, kurią skaičiau angliškai.
Taip pat – D. Leavitto „Prarastoji Kreino kalba“ (Lost Language of Cranes) ir naujus jo romanus!
Taip pat – A. Perez-Reverte „Diuma klubą“ (En club Dumas) ir kuo daugiau jo romanų!
Taip pat – I.Sinclairio „Orbitinis Londonas“ (London Orbital) ir kitas jo knygas!
Taip pat – P. Ackroyd „Haksmuras“ (Hawksmoor) ir jo biografijas bei biografinius romanus!
Taip pat – T. Pynchon „V.“, būtinai su „Ulisu“ lyginamą jo šedevrą „Traukos vaivorykštė“ (Gravity‘s Rainbow) ir naujausią romaną, kurio ieškokite patys.
Ir galiausiai, skaitytojas turėtų paklausti: ar nors vieno lietuvio knyga pateko į privalomą visam pasauliui perskaityti 1001 knygos sąrašą? Taip! Ir už tai esame dėkingi Romainui Gary, kurio net dvi knygos pateko į šį rinkinį. Tai – „Aušros pažadas“, kurį susiprotėjo išleisti „Baltos lankos“ ir „Dangaus šaknys“ (Les Racines du ciel) – romanas atnešęs Lietuvoje gimusiam rašytojui pasaulinę šlovę, Gonkūrų premiją ir t.t. Bet vis dar neišverstas į lietuvių kalbą!
Bravo! Lietuvos leidėjai tikrai išmano savo darbą. Vietoj šitos knygos išleidžiamos „Europietiškas auklėjimas“ ir „Gyvenimas dar prieš akis“, - pirmoji yra pirmoji autoriaus kūryboje ir viena prasčiausių jo knygų, antroji – apdovanota Gonkūrų premija, bet nėra tokia gili ir stipri, kaip „Aušros pažadas“.
O neseniai mano kalbintas prancūzų rašytojas Philippas Bessonas apie Lietuvą žino tik iš dviejų Romaino Gary romanų – „Dangaus šaknys“ ir „Tavo bilietas daugiau negalioja“ (Au-delà de cette limite votre ticket n'est plus valable)…
Apibendrinant galima pasakyti, kad mes mokame statyti paminklus ir garbinti čia gimusius pasaulinio garso žmones, bet nė velnio nemokam jų gerbti!
Kaip ir čekų rašytojas Milanas Kundera, mes nežinome, kad Oskaras Milašius (Miloszas) laikė save lietuviu. Nežinome, kad Oscaras Wilde‘as visiems laikams yra įkalęs vieną geriausių savo epigramų: „Štai Moreasas – poetas, ir štai Milašius – poezija“.
Užuot leidę Oskaro Milašiaus kūrybą, lietuvių leidėjai mieliau leidžia tokius būties juokintojus, kaip Kundera. Taip, taip, sakysite, kad jis labai talentingas: rankos moste sugeba įžvelgti nemirtingumą; ir aš visiškai su tuo sutinku – banalumas yra amžinas.
„1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą“ – tai pirmoji knyga, nuo kurios reikėtų pradėti skaityti. Gal tada būtų mažiau nepakeliamo nuobodulio literatūros ir daugiau kūrinių, apie kuriuos gali pasakyti: tai pakeitė mano gyvenimą, o ne – velniop šitą lengvumą ir užmaršties skaitalus.