Pasirodo, tikrasis vertėjas negalėjo būti įvardytas dėl to, kad „sovietinis saugumas į jį žiūrėjo nepasitikėdamas“. Todėl kaip knygos vertėja buvo nurodyta Sofija Čiurlionienė.
Tačiau dabar kiti laikai – leidykla „Žaltvykslė“ perleido vieną iš geriausių kada nors parašytų romanų apie meilę (vertė buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, 2007 m., 328 p.).
Kad tokia knyga bus perleista, galima buvo nebent svajoti. Bet kartais svajonės išsipildo.
Kai knygynų vitrinose pamatai naują „Ponios Bovari“ leidimą, tikrai sutrinki: ar tai ne miražas, ne apgaulė, o gal pasivaideno? Ne.
Tragiška Emos Bovari istorija atgijo. Nauju, patraukliu ir gražiai apipavidalintu viršeliu.
Turbūt tik du vyrai – Levas Tolstojus ir Gustave`as Flaubertas – įėjo į literatūros istoriją kaip genijai, geriausiai aprašę moters pasaulį.
Lyginti „Aną Kareniną“ ir „Ponią Bovari“ – beprasmiška. Abi knygos turi vienodai stiprų psichologinį ir emocinį užtaisą. Abi parašytos klasiškai.
Ir kodėl iki šių dienų, kai net atsirado knygų, kurios remiasi panašiais kūriniais, šie išlieka tokie pat didūs ir nepajudinami? O gi todėl, kad juose sutalpinta nekintanti, visų išminčių ieškota, bet taip ir nesurasta meilė.
Nesėkmingos vedybos, noras sužinoti, kas yra laimė, meilė ir džiaugsmas, verčia Emą išsukti iš savo širdies moralinius varžtus ir jų vietoje pasodinti romantiškas meilės rožes. Kad ir kokias gražias, bet spygliuotas ir dažniau žeidžiančias, nei teikiančias grožį.
Akla meilė – pasakymas, tapęs kliše – yra amžina. Ji nepaiso jokių draudimų ir jokių pavojų. Jokių kvailų taisyklių, kuriomis iki šių dienų apraizgytas pasaulis.
Pavojai tik dar labiau vilioja pasiduoti meilei. Atiduoti jai viską. Paaukoti gyvenimą. Ir kristi po spyglių sudraskytos širdies agonijos bėgiais.
„Ponia Bovari – tai aš“, – yra pasakęs romano autorius. Galbūt tai tiesa. Gal už tos meilės, kuri nebuvo įgyvendinta, slėpėsi vyras – paliktas, išduotas, išeikvojęs jėgas meilės paieškoms.
Už šį romaną rašytojas atsidūrė teisme, nes „įžeidė dorą ir tikybą“ – mat, meilė visais laikais buvo pati didžiausia nuodėmė ir nusikaltimas.
Autorius išsisuko. Jam pavyko įrodyti, kad knyga nėra nedora ir t.t. Bet neišsisuko Ponia Bovari. Ji buvo negailestingai pasmerkta ir baigė gyvenimą kaip knygos autorius.
Gal iš meilės, gal iš nevilties, o gal dėl abiejų priežasčių.
Ir tiems, kam sentimentalios meilės istorijos atrodo nevertos dėmesio, kam tokie romanai, kaip „Ponia Bovari“, – tik pasaka vaikams, skiriama užuojauta ir gailestingumas.
Jei ne tokios knygos, gal pasaulyje niekas nebūtų pasakęs, kad meilė – tai gyvenimo prasmė. Gal niekas nebūtų išdrįsęs pasakyti, kad meilė verta bet kokios gyvenimo aukos.
Juokingos akademinių knygų graužikų „interpretacijos“, kad knyga yra apie moralinį nuosmukį, degradavimą ir t.t., – nevykęs anekdotas. Nei juokinga, nei graudu. Tai knyga apie meilę. Ir viskas.