Ilgai neatklydusi į Lietuvą, neišlaisvinusi jos nuo nelaisvų protų tironijos, visgi pagaliau – ji čia! Visi nyčininkai kartu su manimi gali švęsti kiek tik nori: lietuviškai neturime tik „Nesavalaikių“, o visa kita – mums pasiekiama!
Be abejo, tokia žinia nieko gero nežada nelaisviems protams, parsidavėliams ir šiaip kvailiams. Tai knyga ne jiems. Tai knyga, apie kurią rašyti, – tas pats, kas prikelti F.Nietzschę iš mirusiųjų ir paklausti: „Ką tu norėjai pasakyti, genijau?“
O jis, suraukęs kaktą ir paglostęs savo ilgus ūsus, atsakytų: „Išmok mąstyti savarankiškai, vaikeli, ir suprask, kad gyvenimas yra eksperimentas, kuriame daugiausia, ką gali pasiekti, tai gerai pažaisti“.
Kas pasakė: „Dievas mirė!“? Kas nuvainikavo moralę, krikščionybę ir apskritai išlaisvino žmogų nuo visiškų nesąmonių? Pervertino visas vertybes? F.Nietzsche.
Dabar, kai po F.Nietzsche’s mirties praėjo daugiau nei šimtmetis, visi drąsūs sakyti: „Aš neturiu jokių vertybių“ ir t.t. Na, ir kas? Praradote vertybes? Ir, aišku, kai jų neturite, imsite jas neigti. Įspėjimas – čia ne ta serija. Ne tas filosofas. Ne ta filosofija.
„Žmogiška, pernelyg žmogiška“, – tai ne knyga. Tai ne filosofija. Tai – daugiau nei knyga, daugiau nei filosofija. Daug daugiau. Iš akimirkų sudėliotas valios galiai žaismas. Pasityčiojimas iš visų sistematikų, iš viso pasaulio, kuris idealizuoja save, nes nori būti „teisingas“, – beveik rojus.
F.Nietzsche šią knygą parašė įkvėptas susvetimėjimo, vienatvės, melancholijos ir, drįsčiau teigti, noro pasiųsti visus ir viską.
Kodėl? Nes tuo metu, kai jis rašė savo genialius veikalus, jo niekas nesuprato. Jis vienas kovojo su visu žmogišku, pernelyg žmogišku pasauliu. Bet „tai, kas manęs nenužudo, mane sustiprina“, – lyg peilį smeigė filosofas ir nepasidavė – niekas jo nenužudė.
Tai apie ką gi ši knyga? Gal man, kaip šios knygos įžanginio žodžio autoriui, kuris lyg žagindamas knygą, nusišnekėjo tiek, kad vos neišplėšė jo nesąmonių, pradėti aiškinti, ką norėjo pasakyti f.Nietzsche? Gal svaičioti apie tai, kaip reikėtų skaityti šią knygą? Su akiniais ar be jų, tamsoje ar šviesoje?
Visiems, kurie kada nors skaitė ar skaitys F.Nietzsche’s kūrinius, galioja vienintelis dėsnis – spręskite patys. Išmokite mąstyti savarankiškai. Nepasiduokite jokiai interpretacijai. Jei tiesa ir egzistuoja, už jos žioji pernelyg žmogiška apgaulė.
Antrasis įtarumo genijus po A.Schopenhauerio atliko savo darbą – ištėškė savo mintis ir visai nesivargino galvoti, kokį poveikį jos sukels. Bet genijai nemiršta. Nemiršta jų galia ir interpretacija.
„Žmogiška, pernelyg žmogiška“ – tai knyga, dar nesupratusiems, kad nieko nesupranta. Nes kad ir ką suprasi, tai bus tik tavo interpretacija ir nieko daugiau. Žmogiška. Pernelyg žmogiška.