Tačiau mūsų valstybei reikia ne tik jį įvertinti, bet ir susikurti naują „Lietuvos projektą“ – valstybės viziją ir vaidmenį, sako mūsų šalies ambasadorius Ispanijoje Mečys Laurinkus.
Lietuvos Sąjūdžio dvidešimtmečio proga lrytas.lt bei Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas kviečia į ketvirtąją viešą paskaitą „Sąjūdis ir Lietuvos projektas“.
Paskaitą birželio 7 d., šeštadienį, 12 val. Tauragėje, miesto savivaldybės pastate (Respublikos g. 2, ketvirtas aukštas), skaitys Lietuvos ambasadorius Ispanijoje Mečys Laurinkus.
Lrytas.lt ir TSPMI paskaitas jau skaitė V.Radžvilas (Vilniuje), A.Bumblauskas (Telšiuose) ir V.Žalys (Klaipėdoje).
Prieš paskaitą Tauragėje siūlome interviu su M.Laurinkumi.
– Kai išgirsti paskaitos pavadinimą, iškart kyla klausimas, o kas yra to „Lietuvos projekto“ autorius?
– Projekto autoriai dar turėtų būti. Bet projektas nebūtinai reiškia, kad yra vienas ar keli autoriai. Paprastai projektas susiformuoja tam tikrame procese. Pavyzdžiui, kai kurie istorikai laiko, kad vienas iš svarbiausių ir ryškiausių Ispanijos įvykių – Rekonkista (isp. Reconquista) – buvo ištisinis Ispanijos projektas į ateitį, kur gal patys motyvai suprantami, tarkime, atkovoti savo žemes, tikėjimą ir kt., bet pats projektas formavosi kaip tam tikra valstybės misija savo krašte ir visoje Europoje.
Aš manau, kad kiekviena valstybė turi turėti savo projektą – savo misiją ir vaidmenį. Tokio projekto Lietuvai kaip tik ir reikia. Kurį laiką Lietuva turėjo visas prielaidas tam projektui susikurti, kol buvo labai intensyvus ėjimas į Europos Sąjungą ir NATO. Bet pačioje Europos Bendrijoje reikia turėti savo vaidmenį, viziją ir misiją. Be šito nebus kaip suvienyti politinio elito ir žmonių, o tam tikram procesui suteikti prasmę.
– Jeigu grįžtume konkrečiai prie Sąjūdžio, vis dėlto turėtume pripažinti, kad ilgą laiką Lietuvos gyventojai buvo prisitaikę prie sovietinės realybės. Todėl kilęs Sąjūdis neatrodo savaime suprantamas dalykas. Kokias jūs įžvelgiate prisikėlimo priežastis?
– Sąjūdis tebėra ir ilgą laiką bus paslaptingas reiškinys. Nors apie jį jau daug kalbėta ir ateityje bus žymiai išsamesnių apie jį studijų, bet kol kas daugybę netgi filosofinio pobūdžio klausimų lieka neatsakytų.
Manau, kad stebina pats paradoksas. Kai kitose Rytų Europos valstybėse, ypač Lenkijoje, jau vyko judėjimai, Lietuvoje viskas atrodė ramu ir iš tikrųjų buvo galima manyti, kad gyventojai prisitaikę. Bet per keletą metų vaizdas pasikeitė į priešingą pusę.
Tai kėlė nuostabą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Pavyzdžiui, Vakarų politologai stebėjosi, kaip tai galėjo atsitikti tokioje gana ramioje ir pasiturinčioje Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos valstybėse, kurios buvo laikomos santykinai progresyvesnėmis. Šitas kontrastas, manau, liudija apie gelmę proceso, kurį net sunku apibūdinti ir įvardinti, jo šaltinius reikės aiškinti dar ne vienerius metus.
Bet aš manau, kad tai yra tautinės savimonės proveržis. Jis valstybių ir tautų istorijoje įvyksta labai retai. Yra daug tautų atvejų, kai iš viso nieko nesusiformuoja ir tautos paprasčiausiai pradingsta.
Lietuvos istorija yra tuo unikali, kad ji vis dėlto turėjo susiformavusi tokią tautinę savimonę. Valstybiškai ją išreikšti ne visuomet buvo palanku. Bet manau, kad Sąjūdžio laikotarpis yra pats ryškiausias tautinės savimonės pavyzdys.
– Kaip anuomet daug kam nuostabą kėlė, iš kur toks žmonių aktyvumas, taip dabar kelia nuostabą priešingas reiškinys – jų pasyvumas. Kodėl Sąjūdžio pilietiškumas taip greitai nugrimzdo ir jį vėl reikia kurti iš naujo?
– Aš nemanyčiau, kad taip yra. Jeigu žiūrėsime iš aukščiau, iš paukščio skrydžio, visas procesas vyksta gana sklandžiai. Nors jei priartėsime prie kiekvieno įvykio, prie kiekvienos interpretacijos, atrodo komplikuotai.
Aš manau, kad Lietuva yra pagavusi savo kryptį, turi tam tikrą nuojautą, kur jai reikia eiti, kokia yra to ėjimo prasmė.
Nors atrodo, kad viduje yra daugybė problemų ir susiskaldymo, matomo pasyvumo, bet dabar turbūt yra toks neilgas laikotarpis, kai po labai aktyvaus ėjimo į priekį sustojama ir ieškoma naujos idėjos.
Būtent naujas projektas, kuris galėtų vėl surinkti ir visus suvienyti, yra reikalingas Lietuvai.
– Sąjūdžio lyderiai taip pat išsibarstė, politikoje jų rastume nedaug. Kas tai – dėsnis, kad revoliucionieriai netinka įprastai politinei kasdienybei, o gal galime sakyti, kad revoliucija suvalgė savo vaikus?
– Manau, kad tai nevisiškai yra tiesa. Aš pats labai gerai prisimenu kolegas iš tų laikų Vilniuje ar kitose vietose, kur atsirado daug naujų žmonių, kurie galbūt niekada nebūtų pasirodę politinėje arenoje ir sau toliau gyvenę bei siekę karjeros savose srityse. Liko tie, kurie ir buvo pasiryžę likti.
O kiti tiesiog apsisprendė pasitraukti. Prisimenu, kaip kartą kalbėjausi su menininkais, kai grįžome traukiniu iš Maskvos deputatų suvažiavimo. Jie sakė: dabar vieną etapą praėjome, matome, kad kai kurie jauni žmonės eis į politiką, o mes, matyt, grįšime prie savo darbų.