Romanas, sukėlęs vienų kritikų pasipiktinimų, o kitų susižavėjimo audrą, 2006-aisiais apdovanotas Prancūzijos akademijos ir Goncourt’ų premija. Romanas turėjo milžinišką pasisekimą - per 6 savaites parduota 280 tūkstančių, iš viso 700 tūkst. egzempliorių.
Vokiečiai vertimo teisę įsigijo už 450 tūkst. eurų. Knygos apimtis prancūzų kalba sudaro 900, o vokiškas vertimas – net 1380 puslapių.
Pagrindinis romano veikėjas, buvęs aukštas SS karininkas Maksimiljanas Aue, vokiečio ir prancūzės sūnus iš Elzaso, teisininkas, anksti įstojęs į nacių partiją, po karo pasislėpęs Prancūzijoje, tapęs fabriko savininku ir jau išėjęs pensijon, sugalvojo papasakoti apie karą taip, kaip jis jį matė.
Pirmuoju asmeniu parašytame romane esesininkas prisimena savo tarnybą Rytų fronte, susitikimus su nacių vadais Himleriu, Eichmanu, Hessu. Šaltakraujiškai atpasakoja žudynes Lvove, Kijevo užmiestyje Babij Jar, kovas Stalingrado katile. Jis nieko nesigaili, neapmąsto savo gyvenimo, jo nesmerkia, o tik fiksuoja tai, kas liko atmintyje. Jam žydai nėra žmonės, tik nusikaltėliai iš NKVD, jam visos priemonės kare su SSRS pateisinamos.
Tai siaubingai detalizuotas su daugybe makabriškų scenų romanas apie nacių nusikaltimus pačių nusikaltėlių akimis.
1967 metais JAV gimęs rašytojas su žydiškomis šaknimis iš Rytų Europos, iki šio romano pasirodymo buvo nežinomas literatūriniame pasaulyje. Tačiau kaip Nevyriausybinių organizacijų atstovas jis buvo spėjęs apsilankyti Bosnijoje, Afganistane, Konge, Čečėnijoe. Čia 2001 m. jis buvo lengvai sužeistas, o po to penkerių metų parašė romaną, kuris jį išgarsino visame pasaulyje.
Šveicarų savaitraštyje “Weltwoche” (š.m. Nr. 25) išspausdintas interviu su rašytoju, kuris, pasirodo, nekenčia šlovės ir net atsisakytų Nobelio premijos, jei ją gautų. Beje, ir gautos Goncourt’ų premijos jis neatvyko pasiimti.
Tikėdami, kad J.Littello knyga anksčiau ar vėliau pasirodys ir lietuvių kalba, pateikiame sutrumpintą interviu su vienu neseniai tapusiu garsiausių pasaulio rašytojų pagal straipsnį
“Aš negalvojau apie lavonus“.
***
- Jūs tapote pasaulinės literatūros žvaigžde, nors parašėte vienintelę knygą.
- Tai ir yra problema. Aš vengiu būti žvaigždė. Aš domiuosi kitais žmonėmis, bet nekenčiu kai kalbama apie mane. Kai švedų leidykla paprašė manęs, kad atvykčiau į Švediją ir duočiau interviu tam, jog būtų galima geriau parduoti mano romaną, aš atsisakiau.
- 2006 m. atsisakėte Goncourt’ų premijos, žymiausios prancūzų literatūros premijos.
- Ne aš jos neatsisakiau; tik nenuėjau į jos įteikimo ceremoniją.
- Tačiau daug nepraradote nes ši premija įvertinta tik 10 eurų.
- Tuščiai tebelaukiu tų 10 eurų. Aš net paprašiau kad man atsiųstų čekį, bet iki šiol nieko negavau. Aš manau, kad visos literatūrinės premijos yra juokingos ir groteskiškos.
- O Nobelio premiją priimtumėte? Juk ji siekia virš milijono.
- Ne, nes aš turiu pakankamai pinigų.
- Pakankamai visam gyvenimui?
-Absoliučiai. Aš savo pinigus gerai esu padėjęs. Tuo pasirūpinau.
- Tai reiškia, kad jums nereikia daugiau rašyti?
- Iš principo taip. Gyvenu labia kukliai. Man nedaug reikia. Tačiau kai tapau garsiu, man už kiekvieną eilutę mokami pinigai. Net už tokias kvailystes kaip mano esė “Le sec et l’humide”, kurią parašiau dar prieš savo romaną.
- Jūsų mėgstamiausias autorius yra Flaubert’as, ar tai tiesa?
- Vienas mano mėgstamiausių autorių. Tikriausiai būtent Flaubert’as man teikia didžiausią pasitenkinimą. Kai jį skaitau, galvoju “uuhhhh”, koks puikus eilučių grožis.
- Savo romane išsamiai aprašote vieno pagrindinio veikėjo, SS karininko Antrajame pasauliniame kare homoseksualinę praktiką. Ar galėčiau paklausti, iš kur tokios žinios?
- Aš jums neatsakysiu. „Chacun sa merde“, kaip sako prancūzai. Tai yra privatu. Jūs neturėtumėte manęs klausti, su kuo aš dulkinuosi. Aš jūsų taip pat neklausiu, su kuo jūs dulkinatės.
- Esate vedęs ir turite du sūnus…
- Ne, aš nesu vedęs. Aš gyvenu su savo partnere jau dešimt metų kartu, bet mes nesame santuokoje.
- Tad jūsų gyvenimo aprašymuose yra įsivėlę tam tikrų klaidų.
- Apie mane daug klaidingai prirašyta.
- Tačiau jūs gyvenate normalų šeimyninį gyvenimą?
- Taip, iš tikrųjų.
- Ar jūs turėjote prisiversti šitą knygą parašyti?
- Aš manau, kad visos knygos, kurias verta perskaityti, yra parašytos prisiverčiant.
- Viename interviu istorikui Pierre’ui Nora sakėte, kad iš pat pradžių jus domino klausimas, kodėl žmonės troško žudyti, kokie buvo jų motyvai?
- Taip, mane domina žudikai, ne aukos. Kai kas dėl to stebisi, nes esu žydas. Tačiau šitą knygą aš rašiau kaip žmogus, o ne kaip žydas.. Net kalbama, kad jei ši knyga būtų parašyta ne žydo, ji nebūtų visuomenės priimta. Mane net vadino antisemitu. Bet kadangi aš esu žydas, tuomet jie sako, aha jis yra žydas ir net Claude’as Lanzmannas, kuris yra knygos “Shoah” autorius pasakė: “Okay”. Taigi, aš tapau neliečiamas. Bet aš apie tai negalvojau, kai apie tai rašiau.
- Žiauriausiai aprašytos ir sunkiausiai skaitomos jūsų romane vokiečių įvykdytos 1941 metais Babij Jare, šalia Kijevo, žudynių scenos. Čia planingai buvo sušaudyta 33 tūkstančiai žydų.
- Taip, bet aš rašydamas negalvojau apie lavonus, o tarsi menininkas stovėjau priešais drobę ir mąsčiau, ar ne per mažai joje raudonų potėpių, ar daugiau reikia žalios, geltonos ar juodos spalvos. Rašymas tai tarsi spalvų maišymas, kai ieškomas teisingiausias tonas.
– Pasaulis, kuriame mes gyvename, jums yra vienas siaubas?
- Taip. Jis gerokai nepakeliamas, sušiktas, nepaprastai žiaurus, bet kitos išeities nėra.
- Galima nusižudyti.
- Savižudybė man nėra joks pasirinkimas. Aš galvoju, kaip Becketas , kuris sako, kad jau negali eiti toliau, bet vis tiek randa jėgų toliau eiti. Visi rašytojai, kuriuos aš mėgstu, galvoja taip pat - Blanchot, Bataille, Burroughsas… Aš nevartoju jokių piliulių. Tik geriu šiek tiek per daug viskio, bet užsimiršti vis tiek negaliu. Reikia kaip Sokratui rasti stoiško gyvenimo koncepcijos apibrėžimą, kad kiek įmanoma padoriau būtų galima ištverti gyvenimo išbandymus. Foucault tai pavadino „pasirūpinimu savimi” – Selbstsorge.
- Ar esate keikęsis, kad esate gimęs?
- Taip, buvo ne vieną kartą, bet tik kartais. Aš daugelį metų dirbau bendradarbiu organizacijoje „Judėjimas prieš alkį” Bosnijoje ir Čečėnijoje. Aš pažįstu karą ir sakau jums, kad buvo puikių akimirkų tuo metu. Nes kai tu žinai, kad 30 sekundžių gali būti tavo paskutinės akimirkos, netikėtai sprogus granatai, tu pajunti tos akimirkos svarbą daug intensyviau nei sėdėdamas kokiame nors viskio bare Niujorke.
- Kodėl savanoriškai vykote į karo zonas?
- Šiaip sau, tiesiog to norėjau. Galėčiau pasakyti, jei formuluočiau ciniškai, kad mano kartos žmonės nuobodžiavo gyvendami taikoje ir jie galėjo tapti reporteriais ar humanitarinių organizacijų nariais tose pasaulio vietose, kur nieko nežudant patirdavai daug įtampos ar išgyvenai puikias akimirkas, nuveikei kažką naudingo. Kaip Ernstas Jüngeris, prieš šimtą metų savanoriškai išėjęs į karą, kad patirtų jaudulį. O Antrajame pasauliniame kare jis su taure šampano lipdavo ant Paryžiaus viešbučio stogo krentant aplink bomboms. Kažką panašaus kaip E.Jüngeris aš patyriau Sarajave. Tik vietoj šampano gėriau viskį ir rūkiau cigarą. Arba krentant bomboms buvo galima mylėtis su moterim.
- Ar tai jūs darėt?
- Aš kalbu ne apie save. Bet pažinojau 16 metų bosnietę , kuri man papasakojo nuostabią istoriją. Kai tėvai pasislėpė rūsyje nuo bombų, ji su draugu pasinaudojo laisvu butu pavojaus metu, kad pasimylėtų. Aš manau, kad tai sveika reakcija. Meilė yra visada arti mirties.
- Išeitų, kad karas sukuria taiką? Jei taptume absoliučiais cinikais, tai galėtume pagalvoti, kad už taiką Vidurio Europoje turime būti dėkingi A.Hitleriui.
- Absoliučiai, tam tikru būdu.
- Ką jūs pagalvojote, kai C.Lanzmanas pasakė, kad jūs turite „teisingai gerą žydišką galvą“?
- Aš jam pasakiau, kad tai, ką jis sako, yra šūdas. Jis man laišką atsiuntė, kur parašyta, kad mano vaikai yra nuostabūs žydų vaikai. Aš jam atsakiau, kad aš turiu nuostabius, bet ne nuostabius žydiškus vaikus.
– Kodėl esate nepatenkintas, kai jus vadina žydu ?
- Todėl, kad aš iš principo atmetu bet kokį priklausymą tam tikroms grupėms. Manęs negalima priskirti nei amerikiečiams, nei prancūzams, nes aš esu ir tas ir anas. Aš galiu gyventi labai gerai be jokių įvardinimų.