Gaila pirmiausia dėl to, kad šioje knygoje, kaip nė vienoje kitoje, rašytojas kalba ypač atvirai, nuoširdžiai ir paprastai, tarsi atlikdamas išpažintį prieš visą pasaulį.
Žinoma, grįsti knygos kokybę vien atvirumu – naivu. Atvirumas šiais laikais nieko nestebina (dar galima pridėti – nejaudina) ir apskritai baigia išeiti iš mados.
Bet kalbant apie „Žmogų be tėvynės“ negalima nekreipti dėmesio į šios knygos pagrindą – nuoširdaus ir labai žmogiško autoriaus kalbėjimą. Net tiems, kuriems humaniški rašytojo tikslai atrodys neįmanomi, o pats rašytojas – nukaršęs ir kvailas senis, nepavyks išvengti nuostabos: vis dėlto ir būti nuoširdžiam reikia turėti talentą!
Parašyti, apie ką ši knyga, reiškia bandyti ją perpasakoti, o atsižvelgiant į temų gausą – tai padaryti neįmanoma. Trumpai tariant, tai knyga, kurioje autorius leidžia sau rašyti ką nori: nuo globalinių problemų, būdingų ne vienai K.Vonneguto knygai, žiaurios kritikos JAV atžvilgiu (kartais nejuokais pagalvoji: oho, laisvas žodis tikrai gyvas, tačiau dažniausiai tik knygose), iki visiškai asmeniškų arba visiems būdingų problemų.
Tačiau neapsigaukite manydami, kad „Žmogus be tėvynės“ – paprastas senuko Kurto minčių kratinys. Ši knyga pirmiausia patraukia tuo, kad kalbėdamas tarsi bet ką, autorius su jam būdinga satyriko šypsenėle apžvelgia visą pasaulį ir, priklausomai nuo kiekvieno skaitytojo intelektinės žiūros lauko, pateikia gausią idėjų, minčių bei samprotavimų panoramą.
Nė truputėlio nesvyruodamas K.Vonnegutas tėškia: mes žudome žemę, mes ją nužudysime, JAV politikai – kvailiai, tik sulaukęs septyniasdešimties jis – Kurtas Vonnegutas – ėmė klausinėti apie gyvenimo prasmę, protas yra didžiausias žmogaus priešas ir t.t.
Aišku, išimtos iš konteksto tokios mintys atrodo keistos. Galbūt – net skandalingos.
Tačiau jokio dirbtino noro sukelti skandalą ar apkaltinti nekaltuosius rašytojas neturi. Būtent už tai vos pradėjus skaityti knygą sunku su ja skirtis.
Jeigu būčiau toks pat atviras, kaip Vonnegutas, rašydamas „Žmogų be tėvynės“, aš pasakyčiau: nesitikėjau, kad šitas senukas gali taip sudominti savo tekstu, kad moka paprastais žodžiais pasakyti daugiau nei įmanoma. Ir apskritai – kad tapsiu K.Vonneguto gerbėju, kuris ims rekomenduoti jo parašytas knygas.
Nors visada tikėjau – priešingai nei visi literatūros kritikai, kad nuoširdumas yra svarbiausia literatūros vertybė, bet Kurtas davė dar vieną supratimo pamoką: nuoširdumas gali būti labai juokingas ir graudus tuo pačiu metu.
Didysis ironijos, satyros ir parodijos meistras Kurtas Vonnegutas vienoje iš geriausių savo knygų „Žmogus be tėvynės“ prisipažįsta: jis tik stengėsi pralinksminti žemės gyventojus – kuklus noras, bet kaip sunku jį įgyvendinti, ypač, jei nenori meluoti ir šypsotis, kai visiškai nejuokinga.
K.Vonnegutas nevengia skaudžių temų, bet kalba taip, kad skausmo atspalvis ištirpsta, o jo vietoje pražysta šiltos ir malonios juoko spalvos.
Vargu ar dar rasime žemėje arba net visoje istorijoje tokį rašytoją, kuris, taip žmogiškai ir jautriai rašydamas apie iš tiesų rimtas problemas, mokėtų taip talentingai jas pateikti, kad užuot raudojęs, imi juoktis. Jei ne visada labai linksmai, tai bent jau ne liūdnai. Juokas, žinoma, neišgelbės pasaulio. Neišgelbės žmonijos ir neatitolins jos išnykimo, bet kiek daug nelaimių būtų išvengta, jei žmogus, pažvelgęs į save, tiesiog nusijuoktų. Nesišaipydamas nei iš savęs, nei iš tų, kurie yra šalia.
Kurtas Vonnegutas nėra pranašas, todėl nerašo nesąmonių apie viską nugalėsiantį gėrį ir gražią pasaulio pabaigą. Jis nėra ir nihilistas, skelbiantis blogąją naujieną. Dėl to, žinoma, jo knygos niekada nebus taip gausiai skaitomos, kaip nūdienos pranašų, bet pralenks ir vienų, ir kitų rašliavas. Pralenks, nes dar niekas niekada nepralenkė žmogaus, kuris supranta, kad yra mirtingas, tačiau dėl to tik dar labiau nori gyventi.
P.S. Velniai rautų, jei kam nors nepatiks ši knyga, esate žmogus be humoro jausmo ir su aiškiu polinkiu į per didelį savęs sureikšminimą. Taigi, geriau jums ši knyga patiktų. Nejuokauju.