Penktoji naujienų portalo www.lrytas.lt bei Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto rengiamo ciklo vieša paskaita „Lietuvos visuomenės dvasinė sveikata: būklė ir perspektyvos“ vyks rugsėjo 11 d., 17 val. 30 min., Pasvalyje, Kultūros centre (Vytauto Didžiojo a. 3).
Apie būsimą paskaitą lrytas.lt pasakojo dr. D.Pūras.
* * *
– Kodėl sumanėte kalbėti apie visuomenės dvasinę sveikatą?
– Yra daug duomenų, kad Lietuvos įvairių problemų spektre pačios didžiausios dabar yra susijusios su dvasine sveikata plačiąja prasme.
Jeigu fizinės sveikatos rodikliai iš principo nešiurpina, tai daug rodiklių, susijusių su psichika, emocine, dvasine sveikata, yra patys prasčiausi Europoje. Pavyzdžiui, didžiausias savižudybių skaičius, taip pat įvairios prievartos apraiškos, patyčių paplitimas mokykloje, nesaikingas alkoholio vartojimas. Visa tai sudėjus matome, kad tai yra silpniausia visuomenės vieta pereinamuoju laikotarpiu.
Iš vienos pusės, čia yra daugiausia problemų, iš kitos pusės – valstybė, visuomenė kol kas nesugeba veiksmingai jų spręsti ir taiko neveiksmingus metodus.
Apie tai reikia šnekėti, nekeliant panikos, būtina analizuoti šituos reiškinius ir kartu susitelkus konstruktyviai spręsti. Mano nuomone, jeigu ir yra grėsmė nacionaliniam saugumui, tai šitoje srityje. Tauta negali būti stipri, jeigu ji šitoje vietoje turi tokių rimtų problemų.
– Bet tai, ką jūs vardijate – savižudybės, patyčios, alkoholizmas, – yra padariniai. O kokios yra priežastys, ar apie tai kalbėsite?
– Iš tikrųjų viena iš sisteminių problemų, kodėl nesiseka jų įveikti, yra tai, kad pabrėžiamos tik pasekmės ir kovojama tik su pasekmėmis. Pavyzdžiui, kovojant su savižudybėmis, siūlomi vaistai nuo blogos nuotaikos ir daugiau nieko, kovojant su alkoholizmu, siūloma apriboti pasiūlą, kad žmonės negautų nusipirkti, kovojant su prievarta, gaudomi prievartautojai, o mokyklai siūloma neįsileisti blogų vaikų. Bet tokie metodai tik didina socialinę atskirtį ir tą prievartą didina, o ne mažina.
Jeigu mes kovojame su pasekmėmis, dažniausiai užsukame ydingą ratą ir didiname problemą. Todėl reikia kalbėti apie tai, kur slypi problemų šaknys. Tai yra viso Vidurio ir Rytų Europos regiono problema, todėl galvojama, kad šiuo pereinamuoju laikotarpiu, kai iš vienos sistemos pereinama į kitą, iki šiol veikia efektai, užprogramuoti dar anuo metu.
Mes per ilgai buvome toje totalitarinėje sistemoje, kai iš žmonių buvo atimta galimybė vystyti pačius svarbiausius gebėjimus – privačią iniciatyvą, atsakomybę už savo veiksmus, juk buvo slopinamas atsakomybės jausmas, nes reikėjo mechaniškai vykdyti nurodymus, ir tada atsirado bejėgiškumas, pasyvumas, tarpusavio nepasitikėjimas vieni kitais.
Dauguma žmonių mano, kad aplinkui visi tik vagia, kitaip sakant, piliečiai yra įsitikinę, kad valstybė juos mulkina, o valstybės vadovai ir valdininkai mano, kad piliečiai nėra subrendę. Į politiką nelįsiu, bet, tarp kitko, čia yra konfliktas tarp „pilietininkų“ ir „valstybininkų“: „pilietininkai“ kritikuoja valstybę, „valstybininkai“ nemato pilietinės visuomenės, ir todėl patys viską daro. Tai yra atspindys to, kad visuomenėje vyrauja visiškas nepasitikėjimas vieni kitais.
– Ar galima išvesti kokį bendrą vardiklį?
– Bendras vardiklis - vadinamasis „Stokholmo sindromas“, nusakantis situaciją, kai įkaitams ilgai būnant su pagrobėjais, išsivysto sunkiai paaiškinamas tų įkaitų prisirišimas prie pastarųjų. Perfrazuojant galima sakyti, kad mūsų visuomenė jaučia keistą mielą nostalgiją ar prisirišimą prie sistemos, kuri žiauriausiu būdu mus išprievartavo.
Mes gyvenome santvarkoje, kuri mus išprievartavo ir atėmė iš mūsų pačius geriausius bruožus, o mes iki šiol dejuojame, kaip ten buvo gerai, nes ten galėjai būti visiškai neatsakingas už savo veiksmus, o vis tiek duodavo pavalgyti, kada nors nemokamą būstą, darbą.
Iki šiol pavojingai didelė žmonių grupė dejuoja, kaip buvo gerai, o politikai užburto rato principu žada, kad galbūt mes galime grąžinti tą „gerovę“, ypač prieš rinkimus.
Ta terpė sukūrė žmonių negebėjimą atsakyti už savo veiksmus, ir nuo to prasidėjo prasta dvasinė sveikata. Nes dvasinės sveikatos stuburas, geros būklės bruožas, priklauso nuo to, ar tu sugebi pats kontroliuoti savo gyvenimą ir už jį atsakyti. Šitą mūsų visuomenėje turi maža žmonių grupė, o didžioji dalis yra praradusi.
Tai yra bendras vardiklis. Tada mes jau galime kalbėti apie visuomenės gydymo kelius, kurie ne su kokiais vaistais susiję, į tai reikia žiūrėti plačiau.
– Ar įmanoma kalbėti apie tokį dalyką, kaip visuomenės dvasinės sveikatos gydymas?
– Kai pasakai žodį „gydymas“, visi tik apie vaistus ir galvoja. O čia ir išlenda tai, kiek mus paveikė vulgarusis materializmas. Žmonės reikalauja, kad sveikatos sistemoje būtų daugiau vaistų, įrangos ir t.t.
Bet šiuo atveju esmė slypi ne ten. Visuomenė turi gydytis, prisiimdama atsakomybę už savo veiksmus. Aišku, nuo mažens reikia tai ugdyti, ir čia svarbus vaidmuo tenka mokykloms bei universitetams. Matome, kad čia ir yra didžioji krizė, nes pačios institucijos yra krizėje.
Dabar atsakingas momentas, nes yra tarsi stabtelėjimas, visi laukia, į kokią pusę vėjas papūs. Netgi suabejojome, ar mes esame pajėgūs tikrai demokratijai ir modernioms vertybėms, o gal reikia sustoti pusinėje būsenoje, kuri, kaip matome, duoda prastą savijautą.
Pavyzdžiui, dabar Europos Sąjungoje tiriama vaikų gerovė. Kai tiriama materialinė pusė ar fizinė sveikata, tai Lietuvos situacija – daugmaž nebloga.
Bet vos tik pradedama klausinėti, kokie tavo santykiai su bendraamžiais, tėvais, kaip tu jautiesi apskritai, iš karto Lietuva atsiduria paskutinėje vietoje. Sistemos gynėjai atsakytų, kad čia tam vaikui tik taip atrodo, kad jis tik taip jaučiasi, o iš tikrųjų tai jis turi viską. Bet juk esmėir yra, kaip žmogus jaučiasi.
Kas čia yra įvykę? Ar lūkesčiai per dideli? Gal norėjome labai greitai Švedijos lygį pasiekti? Galų gale ta priklausomybė nuo vartotojiškumo, nuo daiktų – labai didelė, nes kažkodėl daug kas galvoja, kad norint būti laimingu, turi visais įmanomais daiktais apsistatyti. Nieko panašaus.