Greitai turbūt ir interneto komentarai taps aukščiausio lygio lietuvių literatūra? O daugiau – daugiau nieko. Perkamiausių knygų sąrašuose geriausiu atveju galima aptikti tik visiškai komercinius ir nevykusius, arba – o tai dar blogiau – nežinia, dėl kokios priežasties parašytus tautiečių „šedevrus“.
Bet Dalia Jazukevičiūtė yra maloni staigmena ir belieka tikėtis, kad greitai sužibusi jos žvaigždė (per labai trumpą laiką autorė parašė jau tris sėkmės sulaukusius romanus) greitai neužges.
Pirmasis romanas – „Anarchistės išpažintis“ – skelbė anarchistiškas, laisvės troškimu alsuojančias idėjas. Antrasis – „Juodas kvadratas“ – vilnijo meilės ir meno natomis. Trečiasis – „Dviejų mėnulių baras“ – atrodo, suskambo dar melodingiau: jame galima išgirsti tiek anarchijos, kurią įkūnija Andriaus personažas, tiek meilės, kuriai atstovauja pagrindinė romano veikėja Marija, natas.
Sudėtingi ir skaudūs romano veikėjų gyvenimai labai tikroviški. Nūdienos aktualijos vaizduojamos nepriekaištingai. Autorė aiškiai parodo, kad jai rūpi ne tie, kuriems gyvenimas lengvas ir gražus, bet tie, kuriems gyvenimas nedavė nieko, kuriems iš nieko reikia susikurti savo egzistenciją...
Tokie yra abu šios knygos pagrindiniai veikėjai – Andrius ir Marija. Abu pasimetę ir pamesti, abu kažko ieškantys ir nežinantys, ar pavyks rasti. Abu palikę savo gimtinę, kad galėtų išgyventi. Abu nuolat besiblaškantys tarp nevilties ir trumpos, kaip žaibo blyksnis, laimės...
Iš pirmo žvilgsnio – tai gana klasikinė istorija, lyg Romeo ir Džiuljetos drama. Atrodo, nieko naujo šiame romane nepasakyta ir tai – tik dar viena meilės istorija, kuri blogai baigiasi.
Tačiau už visų paviršutiniškų ir naivių įžvalgų, kurias galima padaryti, slepiasi šis tas naujo, žavaus ir netikėto. Lietuvių literatūroje suskamba visiškai nauji ir negirdėti žmogaus sielos, norinčios ištrūkti iš ankštos gyvenimo tikrovės, elementai. Suskamba drąsiai ir tvirtai. Vietos dvejonėms nepaliekama.
Žmogaus gyvenimas šiame romane brėžiamas ne banalaus „myliu – nemyliu“ scenarijaus linijomis, bet kur kas gilesniais ir tikroviškesniais jausmų labirintais.
Maža mergaitė Marija po tėvo savižudybės išgyvena pačius baisiausius košmarus – ji turi išgelbėti savo mamą, kuri nesugeba gyventi, surasti būdą ištverti internate, kuriame niekam nereikalingi vaikai nelaikomi žmonėmis, privalo išmokti gyventi...
Į pagalbą ateina ne ką mažiau likimo nuskriaustas Andrius. Duobkasys, rausiantis patį giliausią – meilės – kapą.
Aplink šį kapą ir sukasi visas romanas. Romano veikėjų pasmerkimas suteikia jiems jėgų (iš)gyventi, kovoti, irtis pro tirštą ir klampią absurdiško gyvenimo sceną. Ir bandyti suprasti, kodėl?
Kiekviename knygos puslapyje, kiekviename sakinyje tarsi tvinksi sunkus „būti ar nebūti?“ klausimas.
Andrius ir Marija nuolat kybo ties bedugne ir nežino, kada išseks jėgos, kada nebebus įmanoma kovoti.
Kas juos gelbsti? Andrių – akimirkos malonumai, kuriems jis nesugeba atsispirti ir amžinas laisvės troškimas, kurio neįmanoma patenkinti. Mariją – nenugalimos svajonės išgelbėti mamą, turėti namus ir galiausiai – meilė Andriui.
Ar svarbu, kad Marija šiame romane – eilinė šokėja, šokanti savo svajonėms? Ar svarbu, kad Andrius – buvęs duobkasys, vėliau tapęs dar vienu emigrantu, mokančiu uždirbti? O gal svarbiausia – epizodiniai „perestroikos“ aprašymai?
Į šiuos retorinius klausimus neegzistuojantys elitiniai Lietuvos poetai, pasak vietos kritikės, atsakė paprastai: tai socialinis romanas. Nors kiekvienam bent truputį nuovokos turinčiam skaitytojui turėtų būti aišku – D.Jazukevičiūtė nesiekė sudominti skaitytojo kuo nors labiau už žmogaus sielos šokį, už žmogaus vidinio pasaulio virpesius, audras ir uraganus.
Stipriausia šios knygos pusė – jos neišmatuojama vidinio žmogaus pasaulio panorama. Būtent tai turėtų žinoti kiekvienas prie šio kūrinio dar neprisilietęs žmogus.
Tiems, kurie ieško gilių ir ryškių žmogaus sielos blyksnių, romanas „Dviejų mėnulių baras“ nušvies ne vieną akimirką – savo skausmingai aistringu gyvenimo spindesiu.
P.S. Jei šis romanas netaps geriausia 2008 metų knyga, bus galima drąsiai teigti: Lietuvoje apskritai reikia uždrausti blogiausios knygos rinkimus.