Pasvalio kultūros namuose įvyko penktoji naujienų svetainės
www.lrytas.lt ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir
politikos mokslų instituto organizuojama vieša paskaita.
Pasvaliečiams psichiatras dr.Pūras skaitė paskaitą “Lietuvos
visuomenės dvasinė sveikata: būklė ir perspektyvos“.
“Problema yra ne žmonių psichikoje. Ne žmonių smegenys sutriko, o sutriko santykiai tarp žmonių. Pačios didžiausios problemos yra sociume, o ne viduje”, - aiškino mokslininkas. Pasak jo, Lietuvos visuomenę krečia Stokholmo sindromas, t.y. prisirišimas prie sovietinės sistemos, kuri prievartavo visą visuomenę.
“Kai penkiasdešimt metų tai tęsėsi, įaugo į charakterį, ir vienas iš paradoksų, kad praėjus dvidešimčiai metų, kai nebėra seniai to komunizmo, sovietmečio, mumyse vis dar daug baimės, žmonės iki šiol jaučiasi nesaugūs, įtarinėja vieni kitus negerais ketinimais”, - tvirtino dr. D.Pūras.
Pavasarį prasidėjusio viešų paskaitų ciklo metu aplankyti penki Lietuvos miestai. Pirmąją paskaitą Vilniuje skaitė filosofas Vytautas Radžvilas, antrąją Telšiuose – istorikas Alfredas Bumblauskas, trečiąją Klaipėdoje – istorikas Vytautas Žalys, ketvirtąją Tauragėje – ambasadorius Mečys Laurinkus.
Lrytas.lt skaitytojams siūlome skaityti visą penktosios paskaitos tekstą, o taip pat klausytis jos garso įrašo.
* * *
Norėčiau su jumis pasišnekėti apie dvasinę sveikatą plačiąja prasme. Iš tikrųjų mano specialybė yra vaikų psichiatrija, aš baigiau mediciną. Bet visą laiką atrodė, kad truputį bergždžias darbas bandyti žmones po vieną gydyti, kai panašu, kad visa visuomenė yra susirgusi. Todėl visad atrodė, kad galbūt yra kokių nors būdų visuomenės požiūrį pakeisti ir veiksmingiau prisidėti prie dvasinės sveikatos gerinimo.
Tokios mintys intuityviai ateidavo dar seniau, tarybiniais laikais, o po to prasidėjo dramatiškos permainos. Ir štai jau dvidešimt metų, kaip Lietuva pasižymi itin prastais dvasinės sveikatos rodikliais. Pavyko sutikti pasaulyje daug garsių mokslininkų, kurie tyrinėja visuomenes, jie užsiima jos dvasine sveikata plačiąja prasme ir yra atlikę daug studijų apie Rytų ir Vidurio Europos gyventojų sergamumo ir mirtingumo krizę.
Pasiskaičius tas studijas, daugiau pasitikėjimo atsirado, kad iš tikrųjų ne tik atrodo taip, bet galima ir moksliškai įrodyti, kurgi tos mūsų krizės šaknys yra. Aš noriu pasidalinti tais įspūdžiais, mintimis, moksliniais įrodymais ir pabandyti pristatyti mokslinį požiūrį, nors aš puikiai suprantu, kad visados ir Lietuvoje, ir pasaulyje bus nuomonių įvairovė (ir gerai, kad ji yra) kalbant apie, paprastai šnekant, kapitalizmo ar socializmo pranašumus.
Mes žinome, kad abi šitos sistemos turi pliusų ir minusų, abi jos nėra tobulos, pažangios valstybės ieško optimalių derinių tarp šių dviejų sistemų. Mūsų problema, kad mes šiuo metu turime sukaupę visuomenėje neigiamus socializmo efektus ir neigiamus kapitalizmo efektus. Kai galėtų būti atvirkščiai ir mes galėtume būti sukaupę teigiamus socializmo efektus ir teigiamus kapitalizmo efektus. Problema yra ne žmonių psichikoje. Ne žmonių smegenys sutriko, o sutriko santykiai tarp žmonių. Pačios didžiausios problemos yra sociume, o ne viduje.
Tarybinė psichiatrija buvo suinteresuota viską versti smegenims, nes, kaip žinote, buvo skelbta, kad nugalėjo brandusis socializmas ir socialinių psichologinių priežasčių nebėra aplinkoje. Todėl tuo metu nesivystė socialiniai mokslai, nebuvo socialinių darbuotojų, nes kam reikia socialinių darbuotojų, jei visos socialinės problemos neva yra išspręstos? Todėl mes iš tarybinės psichiatrijos atsinešėme nuomonę, kad dvasinių sutrikimų reikia ieškoti smegenyse. Jeigu žmogus blogai jaučiasi, jį reikia paslopinti arba pastimuliuoti jo smegenis, ir tada jausis geriau.
Dabar naujoji paradigma, naujasis požiūris, tyrinėjantis dvasinę sveikatą, siūlo atkreipti dėmesį į santykius tarp žmonių, kurie gali būti sutrikę dėl daugelio priežasčių. Čia mes, norime ar nenorime, priversti pasižiūrėti, kas įvyko su mūsų visuomene per paskutinius penkiasdešimt plius dvidešimt metų. Reiktų šnekėti ne tik apie Lietuvą, bent jau pakankamai garsūs mokslininkai Europoje tyrinėja didžiulį pokomunistinį regioną, t.y. 400 mln. žmonių, kur yra apie trisdešimt naujų demokratijų – visa buvusi Tarybų Sąjunga, Balkanai, Vidurio Europa.
Kokias bepaimsime dvasinės sveikatos problemas (savižudybės, nesaikingas alkoholio vartojimas, įvairios prievartos apraiškos, įskaitant vaikų patyčias mokyklose) į dešimtuką liūdniausių valstybių nuolat patenka devynios valstybės iš šito regiono. Pavyzdžiui, į savižudybių dešimtuką papuola devynios iš Vidurio ir Rytų Europos.
Aišku, kad tai nėra atsitiktinumas. Tai yra epidemija reiškinio, kurį mokslininkai dažniausiai vadina save ir kitus žalojančio ir naikinančio elgesio reiškiniu. Jeigu prieš šimtą metų epidemija buvo infekcinės ligos, nuo kurių žmonės mirdavo, tai čia žmonės daugmaž pasitvarkė, yra vakcinos, imunizacija. Dabar bent jau mūsų regioną ištiko keista epidemija, kai žmonės lyg savo noru savo elgesiu naikina save ir kitus.
Jeigu pažiūrėsime mirčių statistiką, nieko nenustebinsi pasaulyje, kad žmonės miršta nuo širdies ir vėžių. Taip jau gyvenimas surėdytas, kad galų gale nuo kažko turi numirti anksčiau ar vėliau. Kuo žmonės ilgiau gyvens, tuo daugiau bus mirčių nuo širdies, nes vis tiek širdis kažkada turi sustoti. Todėl visų valstybių statistikose dominuoja mirtis nuo širdies kraujagyslių ligų ir nuo onkologinių susirgimų. Ir staiga šitame regione, Lietuvoje taip pat, į trečią vietą patenka ir tik vos vos nuo vėžių atsilieka labai keista grupė – vadinamos išorinės arba atsitiktinės mirtys. Tokių mirčių Lietuvoje kasmet yra beveik 6 tūkst., o nuo vėžių miršta 8 tūkst., vadinasi, nedidelis skirtumas.
Kas gi tie 6 tūkstančiai? Nusižudė, nužudė, sušalo, paskendo, nukrito ir numirė, gėrė ir numirė, t.y. per vieną dieną tiek išgėrė, kad numirė. Mūsų sistemoje, mūsų valstybinėse institucijose, sveikatos sektoriuje vyrauja toks bėjėgiškumas. Jeigu paklaustumėte atsakingų asmenų, sakytų, kad širdis ir vėžius mes maždaug įsivaizduojame, kaip reikia gydyti, bet čia yra ne mūsų sritis, nes žmonės patys save naikina ir nelabai ką padarysi.
Europos Sąjungos politikai sako, kad čia yra pati perspektyviausia sritis, čia yra lengviausios, išvengiamiausios mirtys, jeigu jūs pakeisite savo vidaus politiką, jeigu jūs pradėsite keisti prioritetus, kitaip investuosite, įgalinsite žmones atsakyti už savo gyvenimus, jeigu nebebus išlaikytiniai, supras, kad jie gali kontroliuoti savo gyvenimą, tada baigsis šita baisi epidemija. O mes dvidešimt metų skėsčiojam rankomis ir sakome, kad gal čia fatališka, gal lietuviams lemta žudytis. Bet statistika rodo, kad lietuviai niekada nebuvo savižudžių tauta, prieškario Lietuvoje buvo vieni iš mažiausių savižudybių rodikliai, lyginant su kitomis Europos valstybėmis. Kažkas atsitiko su tautos dvasine sveikata, kad iki šiol mes esame šioje krizėje.
Kas atsitiko? Mokslininkai aptiko tokį reiškinį, kad tame pokomunistiniame regione per praeitą dešimtmetį (tarp 1990 ir 2000 metų) įvyko precedento neturinti mirtingumo krizė, kokios nebuvo net didžiausių maro ir choleros laikais, nes praeitame dešimtmetyje mirė 4 mln. daugiau negu pagal statistiką turėjo mirti. Įvyko kažkokia baisi epidemija – 4 mln. žmonių neplanuotai numirė. Tada mokslininkai tikrino įvairias hiptezes, bet vienintelė hiptezė liko patvirtinta, dėl kurios mokslininkai susitarė, kad tai įvyko todėl, kad ištikus šitiems pakankamai netikėtiems pokyčiams, paaiškėjo, kad didelė žmonių dalis neturi dvasinio imuniteto, įgūdžių, kaip išgyventi naujoje aplinkoje. Jie buvo išmokę gyventi vienoje sistemoje, o staiga pasikeitė žaidimo taisyklės, kai atsirado visai kiti reikalavimai žmogui sėkmingai funkcionuoti. Dauguma žmonių neišlaikė šito išbandymo, regresavo į vadinamąjį savęs ir kitų naikinimo elgesį ir tada pasipylė visos šitos epidemijos.
Galbūt reikėtų šnekėti ne tiek, kad čia kalti seni laikai ir nauji laikai, bet brandžiau mums susitarti ir mąstyti, kad mes nebuvome pasiruošę šitam permainų laikotarpiui. Aš tik kategoriškai nesutinku su tais, kurie dėl bėdų kaltina laisvę. Laisvė tikrai nekalta. Jei mes nemokėjome naudotis laisve, reikia pagalvoti, kas su mumis buvo atsitikę, kai mus paleido iš šito pagerinto kalėjimo ir mes pradėjome save ir kitus naikinti. Galbūt ne laisvė dėl to kalta? Gal mes apsinuodijome ta laisve, o tai jau kitas dalykas. Aš taip šneku, nes su skauduliu tenka matyti pastaraisiais metais, kad bandoma kompromituoti pačią demokratiją ir atviros visuomenės idėją. Netikėjimas savimi atsiranda, bet aš manau, kad tai laikina.
Anoje sistemoje mes galime rasti pranašumų – tai stabilumas. Žmonės žinojo, kad už trejų ar penkerių metų bus taip pat. Aš tai pavadinčiau “taip pat blogai”. Bet žmonėms, pasirodo, yra labai svarbus stabilumo veiksnys. Jeigu tu žinai, kad už penkerių metų bus taip pat blogai, kaip ir dabar, tu uždirbsi tą patį šimtą rublių, tu neturėsi, žinoma, teisės reikšti savo mintis ir neturėsi laisvės, bet nebus blogiau, bus tas pats pagerintas kalėjimas, koks buvo L.Brežnevo laikais.
Tada, pasirodo, žmones gali planuoti ir, pavyzdžiui, gimdyti vaikus. Čia yra toks rodiklis: stabiliu laikotarpiu gimsta daugiau vaikų negu kai yra nestabilu, kai nežinau, ar už kelerių metų bus geriau ar blogiau. Kai aš gimiau, tai buvo prieš penkiasdešimt metų, tokių kaip aš Lietuvoje tais metais gimė 60 tūkst., o dabar jau kuris laikas gimsta 30 tūkst. Pagal šį rodiklį dabar yra dvigubai mažiau stabilu ir kai kas pasakys, kad dvigubai blogiau.
Tiems, kam didžiausia vertybė yra stabilumas, taip, iš tikrųjų dabar mes gyvename rizikingu laikotarpiu. Tada atsiranda nostalgija, kad gal geriau aukokime tas permainas ir laisves ir grįžkime į tą stabilų laikotarpį. Tai čia jau yra skonio reikalas, galima ginčytis.
Bet esmė, kad buvo daugybė įvairių suvaržymų, ypač per J.Stalino laikotarpį žmonės suprato, ką galima daryti, šnekėti, galvoti ir atsirado daugybė kompromisinių elgesio būdų, kuriuos galima vadinti konformizmu, prisitaikėliškumu. Tam buvo racionalus pagrindas, nes žmogus turi teisę norėti išlikti gyvas. L.Brežnevo laikotarpiu nebuvo pavojaus gyvybei, bet buvo pavojus karjerai. Tokiu būdu tarp gyventojų susiformavo nuostatos, kad jeigu tu nori neturėti problemų, išsijunk, nustok mąstyti ir vaikams neaiškink, kad reikia kritiškai mąstyti, nepasakok vaikams, kokia buvo iš tikrųjų Lietuvos istorija, nes jis nueis į mokyklą ir kam nors papasakos ir susigadins gyvenimą.
Kai penkiasdešimt metų tai tęsėsi, įaugo į charakterį ir vienas iš paradoksų, kad praėjus dvidešimčiai metų, kai nebėra seniai to komunizmo, sovietmečio, mumyse vis dar daug baimės, žmonės iki šiol jaučiasi nesaugūs, įtarinėja vieni kitus negerais ketinimais. Aš manau, kad tai yra tęsinys tos mūsų patirties, kurią mes turėjome. Galima kitaip interpretuoti. Galima čia matyti laukinio kapitalizmo efektus. Bet man atrodo, kad tai - tęsinys.
Pavyzdžiui, Vakaruose jeigu žmonės pamato kokį keistai važiuojantį žmogų – per greitai, per lėtai ar per kreivai, iškart kaip piliečiai praneša. Pas mus iki šiol tai nėra populiaru. Pas mus priešingai - populiaru vienas kitam mirksėti, solidariai pranešinėjame, kad kol kas nepažeidinėkite taisyklių, nes čia tam tikri valstybei atstovaujantys blogiečiai nori mus pagauti, o paskui, kai pravažiuosite tą zoną, galėsite toliau didžiuliu greičiu lėkti ir t.t. Mes padedame vieni kitiems tokiu keistu būdu.
Kodėl toks skirtumas? Galima interpretuoti, kad tai susiję su mūsų liūdna pokario ir vėlesne patirtimi, kad įskųsti kitą žinome, ką reiškia. Vakaruose laikomas gero elgesio pavyzdys, kad vaikas pasiskųstų, jog jį mokykloje skriaudžia kiti. Tai normalu. Visi mokytojai žino, kad būna patyčių, ir tada imamasi priemonių. Pas mus iki šiol tas vaikas papuls į bėdą, nes jis žino, kad jeigu pasiskųs, jį dar labiau muš, nes bus “stukačius”. Tad tie visi, kurie Vakaruose elgtųsi pilietiškai, paskųsdami gelbėtų nuo problemos, pas mus laikomi skundikais. O skundikų būti negerai.
Tokių pavyzdžių galima pateikti daug. Jie rodo, kad mes neišsigydėme nuo tų papročių, kuriuos mums įskiepijo totalitarinė sistema. Ji buvo prievartos sistema, į pabaigą ta prievarta buvo truputį užmaskuota. Pasišneku su žmonėmis ir daug kas sako, kad tarybiniais laikais nebuvo nusikalstamumo. Kitas dalykas, kad po to jo buvo daugiau, bet galvoti, kad tuo metu nebuvo nusikalstamumo, klaida. Iš tikrųjų penktųjų puslapių nebuvo, kurie rašė apie nusikalstamumą. Žmonės pradėjo galvoti, kad tuomet buvo išspręstos socialinės problemos ir nebuvo visų šitų dalykų.
Kas liūdniausia, kad valstybė ir piliečiai buvo supriešinti visiškai sąmoningu būdu, nes totalitarinė sistema ir yra karas tarp piliečių ir valstybės. Praėjus dvidešimčiai metų, mes matome, gal kartais užmaskuota forma, kad tas susipriešinimas tęsiasi. Nes mes iki šiol tęsiame dažnai tokias elgesio formas, tarsi mes protestuojame prieš savo valstybę įvairiais būdais, ką nors apgaudami, apvogdami, gal nebūtinai tiesiogine prasme. Tarkime, visa sveikatos sistema išlieka apeidinėjant nustatytas taisykles, nes niekas netiki, kad tu eidamas oficialiu keliu ką nors gausi sveikatos sistemoje. Visi skambinėja vieni kitiems ir klausinėja, gal pažįsti daktarą, aš atsidėkosiu, kur ten kaip man prigulti. Tai įprastas būdas, kuris ne tik nesikeičia, bet man atrodo, dar tik stiprėja. Tai rodo visišką sistemos demoralizaciją, nes ji sukurta, kad veiktų visai kitaip. Bet niekas ja netiki ir visi veikia savo galimybių būdu – pinigais arba tarpusavio ryšiais.
Tai yra labai liūdni valstybės raidos pavyzdžiai. Jie rodo visišką tam tikrų valstybės visiškai kontroliuojamų sektorių nesėkmę. Tai dar vienas paradoksas. Kur valstybė neleidžia privačiai iniciatyvai konkuruoti, ten mes turime liūdniausią vaizdą. Čia aš vėl matau ryšį su Lenino idėjomis, nes, kaip žinome, privatininkas yra priešas. Iki šiol girdžiu diskusijose apie sveikatos sistemą, kad kelis milijardus pinigų, privalomus sveikatos sistemai, tik jau nesidalinsime su privačiomis įstaigomis, nes jos yra priešai, jos nori konkuruoti su mūsų numylėtomis valdiškomis įstaigomis. Mes žinome, kas atsitinka, kai valdiškos įstaigos proteguojamos. Tada joms neapsimoka gerai dirbti, nes jos vis tiek kasmet gaus tuos pačius pinigus, kaip jos bedirbtų.
Pas mus iki šiol yra skirstymas: privatininkai tegul gydo turtuolius, o valdiškas įstaigos proteguojamos valstybės, ir iš to nieko gero neišeina.
Tai yra klasikinis Stokholmo sindromas. Jis buvo aprašytas prieš dvidešimt metų, kai mokslininkai ištyrė, kad jeigu įkaitai pabūna šiek tiek ilgiau su užgrobėjais, tai pas įkaitus išsivysto labai keistai paaiškinamas meilės, prisirišimo ir labai gerų emocinių santykių jausmas su pagrobėjais. Įkaitai po to visą gyvenimą aiškins, kad tie pagrobėjai buvo labai geri, jūs nebauskite jų, jie iš tikrųjų norėjo gero, yra labai geri žmonės. Tai sveiku protu labai sunku suvokti. Psichologai gali paaiškinti tokio keisto prisirišimo mechanizmą.
Ar neįvyko čia kas nors panašaus? Mano nuomone, mes iki šiol esame per daug prisirišę prie tokių nelabai sveikų papročių ir nostalgijos tai sistemai, kuri išprievartavo. Tai primena Stokholmo sindromą.
Vienas kolega per Rugsėjo 1-osios diskusiją sakė, kad gal mes nebetaikykime tų vakarietiškų metodų švietime, nes jie remiasi vakarietiškomis vertybėmis, o jos pas mus neprigijo. Pavyzdžiui, metodikos remiasi tuo, kad jos veikia, jei nenusirašinėjama. Pas mus vis tiek visi nusirašinėja. Tai gal mums netinka vakarietiški metodai, gal mes taikykime rytietiškus. Ir taip mes papuolame į ydingą ratą. Mes užuot keitę visuomenę, kapituliuojame, prisitaikome, politikai prieš rinkimus prižadės, kaip liaudžiai bus visko atnešta.
Truputį nerimo yra, kad mes per ilgai užsibuvome tame ydingame rate. Bet aš nesutinku, kai po tokių pašnekėjimų kolegos ar šiaip žmonės sako, kodėl jūs toks pesimistas? Kitokią kritiką priimu, bet šitos – ne. Pesimistai yra tie, kurie atsisako matyti šitas gilumines problemas ir toliau žaidžia žaidimus. Aš manau, kad optimistai turime būti ta prasme, kad kartą prisiverstume išsianalizuoti, kas su mumis yra nutikę. Tai yra skausminga, nes skauda, kai analizuoji ar savo asmenybę, ar savo visuomenę, išlenda visokių dalykų.
Vienas iš būdų yra atmetimo: nieko čia nebuvo, kurkime laimingą ateitį ir nėra čia ko kapstytis praeityje, o sveikesnis būdas yra suvokti, kas su mumis yra atsitikę. Tai yra sveikos asmenybės ar sveikos visuomenės pagrindas, nes tada jau galime susitarti dėl vertybių sistemos. Ir dar norėčiau, kad mažiau nukryptume kaltinimų keliu. Tas atpirkimo ožių ieškojimas irgi tapo lietuvišku nacionaliniu sportu. Mes visi turime prisiimti atsakomybę. O kai pradedame atpirkimo ožių ieškoti, tada prasideda vadinama netolerancija. Dar vienas paradoksas: kraštas, kuris garsėjo Europoje tolerancija, į jį plūdo visi atstumtieji ir persekiojami, staiga visose studijose, kur tiriamos vertybės, tolerancijos laipsnis, papuola tarp labiausiai netolerantiškų valstybių, aišku, vėl su kitais Rytų Europos kaimynais.
Tokia keista liga, kai ieškoma atpirkimo ožių: kas čia traiško mus keliuose? kas čia mus pjauna gatvėse? Atsakymas - mes patys. Čia mūsų sveikųjų epidemija, čia tarp mūsų iš mažų dalykų susidarančio ledkalnio viršūnėje atsiranda visos tos tragiškos mirtys. Jeigu ir toliau manysime, kad padorų vaiką gali užauginti tik jį fiziškai mušdamas, tai mes ir toliau turėsime daugybę prievartos ir nusikalstamumo. Nes prievarta gimdo prievartą.
Iš tokių smulkmenų susidaro terpė, kurioje klesti, iš vienos pusės, prievarta, iš kitos pusės, bejėgiškumas: nieko čia nepakeisi, teisingai jūs čia šnekate, bet argi jūs nežinote, kad čia Lietuva – čia taip yra ir taip bus. Tai yra liūdniausias simptomas, kai piliečiai nebetiki savo jėgomis. Bet nesiūlau užsiimti saviplaka ir sakyti, kokie mes nevykėliai. Aš kaip tik sakau ir moksliniai įrodymai rodo, kad žmogiškasis kapitalas yra puikus. Lietuvoje gyvena ir dirba labai gabūs, darbštūs žmonės. Viskas yra gerai su mumis, kaip individais. Sutriko mūsų santykiai. Jie tapo korupciniais. Pradėjome žmones vertinti ne pagal tai, kas jie yra, o pagal tai, ką jie gali duoti, padaryti, pramušti ar sukombinuoti. Tai atėjo iš tų laikų, kai gyvenome deficito aplinkoje.