Lrytas.lt biblioteka: 28. G.Dahlquistas. „Sapnų valgytojų stiklo knygos“

Gordonas Dahlquistas stovi arbatinėje prie baro, kunkuliuojančio Manhattano tylos oazėje, ir tyrinėja meniu. Akiniai be rėmelių, sruogomis ant kaktos krentantys plaukai ir balti ūsai teikia jam panašumo į Viktorijos laikų džentelmeną. „Chelsea“ arbata? „Devono Pilkasis grafas“? „Tibeto tigras“? Galiausiai jis nusišypso: „Prašyčiau šaltos raudonųjų apelsinų arbatos.“

Kaip tai jam tinka. Kraujo raudonumas ir Viktorijos laikų įpročiai: šis kontrastas – vienas pagrindinių motyvų ir pirmajame G. Dahlquisto romane „Sapnų valgytojų stiklo knygos“. Knyga, 2007-aisiais sukrėtusi JAV literatūros rinką ir rašytoją per naktį padariusi vunderkindu, G.Dahlquisto gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.

Fantastiškas retro maniera parašytas nuotykių romanas – Jules‘o Vernes‘o, Edgaro Allano Poe ir truputėlio Hario Poterio mišinys – taip patiko Niujorko Bantam leidyklai, kad ji išmokėjo G. Dahlquistui du milijonus dolerių už teisę spausdinti romaną ir jo tęsinį. Tuoj pat prisijungė ir Holivudas su pasiūlymu kurti filmą, tačiau tai kol kas tebėra paslaptis.

Viskas žmogui, kuris neseniai net nenutuokė „kaip rašomas romanas“. G. Dahlquistas iki šiol atrodo taip, lyg viso to nebūtų nusipelnęs. Jis kukliai siūlo susitikti išgerti arbatos Chelsea turguje, kepyklėlių ir ekologiško maisto parduotuvių pilname pasaže Devintojoje aveniu. Mūvi šortus ir vilki laisvus marškinius. Jo sportiniai bateliai purvini.

„Tai neįtikėtina“, apie situaciją sako keturiasdešimt šešerių metų rašytojas. „Beprotiška. Juokinga.“ Ir pradeda pasakoti šios knygos istoriją, kuri ne mažiau nuostabi, nei knygoje slypinti kelionė per fantazijų pasaulį.

Viskas prasidėjo nuo sapno. Tai atsitiko 2004 metų sausį: tuo metu G. Dahlquistas buvo Columbia universiteto internetinio laikraščio redaktorius ir retkarčiais sukurdavo vieną kitą trumpą pjesę. Savaičių savaites jis turėjo dalyvauti teismo procese prieš Bronkso prekeivį narkotikais.

Pirmąją naktį G. Dahlquistą aplankė sapnas. „Buvau niūriame Viktorijos laikų pastate“, prisimena jis. „Slapta draugija laikė žmones uždarytus kameroje be durų. Ore tvyrojo grėsmė.“ Kitą rytą G. Dahlquistas per pūgą atsiyrė į teismą. Prisiekusieji tebesėdėjo, o jis ėmė užrašinėti savo sapną. Iš pradžių, kaip buvo įpratęs, scenarijaus pavidalu. Tačiau prozos jame ėmė vis daugėti .

Procesui pasibaigus, romano pradžia jau buvo parašyta: Viktorijos laikų panelė Selestė Templ pakliūva į dvarą, kuriame vyksta kaukių balius. Tačiau akivaizdu, kad tarp šio dvaro sienų slepiasi kažkas nepadoraus. Panelė Templ išvysta lavonus ir gašlias orgijas, apsigina nuo žagintojų ir žudikų, galiausiai pati nusmeigia du užpuolikus. Visa tai – tik pirmame skyriuje.

Ką tai galėtų reikšti ir kuo viskas baigsis, tada nežinojo ir pats G. Dahlquistas. „Neturėjau nei mažiausios nuovokos, kaip viskas turėtų vykti toliau. Tai buvo tiesiog pamišusios, šmaikščios nesusijusios mintys, kurios sukosi mano galvoje. Aš užrašinėjau jas tiesiog pramogai.“

Vis dėlto G. Dahlguistas pakliuvo į savo paties pinkles. Po to, kai drauge su kitais prisiekusiaisiais jis nusprendė narkotikų prekeivį esant kaltu, jis visiškai atsidavė žvitriajai panelei Templ. Prie jos greit prisidėjo dvejetas kitų herojų: Meklenburgo rūmų gydytojas Abelardas Svensonas ir Kardinolas Čangas, samdomas žudikas, turintis širdį ir mėgstantis raudoną spalvą.

G. Dahlquistas rašė, rašė ir rašė. Rečiau namuose, dažniau – metro ar kavinėse. Keturias penkias valandas per dieną, visuomet su ausinuku, skambant Led Zeppelin, David Bowie ar Talking Heads.

Po metų jo rankose buvo 1 300 puslapių kratinys – veiksmo, trilerio, detektyvo, science fiction , istorinio ir gotikinio romano mišinys, persmelktas kruvinos erotikos. O panelė Templ, daktaras Svensonas ir Kardinolas Čangas atskleidžia sąmokslą: pasitelkdami mėlynąsias stiklo knygas, galinčias išsaugoti žmonių prisiminimus ir jausmus, paslaptinga „Stiklo valgytojų“ sekta siekia užvaldyti pasaulį.

Trijulės žygis aprašomas su aštriu humoru ir svaiginančiais siužeto posūkiais, kurie kartais primena H. G. Wellsą ir Raimondą Chandlerį (vieną iš mėgstamiausių G. Dahlquisto autorių). Žygis prasideda nežinomame XIX a. mieste, kurį rašytojas vaizduoja kaip romantišką Londono, Amsterdamo ir Paryžiaus mišinį.

Išsiuntinėjęs rankraštį, G. Dahlquistas netrukus susirado ir literatūros agentą. Knyga susitraukė į lengviau įveikiamus 800 puslapius. Agentas pasiūlė skelbti aukcioną. Nepraėjo nė dvi dienos, ir rankraštį pasičiupo Bantam leidykla, leidžianti Grahamą Greeną, Ray‘ų Bredbury, Fredericką Forsythą.

Sutarties pasirašymo procesą G.Dahlquistas vadina „nesusipratimų komedija“. „Vos spėjau sekti įvykius“, sako jis. Galiausiai pokštelėjo šampano kamštis, ir apsvaigęs rašytojas išsvirduliavo iš Šeštosios aveniu, praturtėjęs dviem milijonais dolerių: „Beprotiškas sandėris.“ Sodri kaip Dickenso romanai

Ar galima po viso to kalbėti apie badaujančius menininkus? Ilgus metus savo ilgesingo nuobodulio persmelktas idėjas jis bandė įkūnyti Brodvėjaus teatruose. G.Dahlquistas, kareivio sūnus, kurio tėvas išvyko į Vietnamą, kai jis buvo dar kūdikis, 1988-aisiais atvyko į Niujorko Columbia universitetą studijuoti dramaturgijos.

Kad užsidirbtų pragyvenimui, jis dirbo universiteto administracijoje ir buvo vienas pirmųjų, besirūpinančių studentų miestelio prijungimu prie tuomet neseniai atsiradusio interneto. Dramaturgas tapo skaitmeninių technologijų ekspertu.

Nuo to laiko jį žavi technologijų poveikis žmogui – ši raudona linija vingiuoja per visą „Sapnų valgytojų“ romaną: „Kaip technologija keičia mus? Kaip ji keičia bendravimą, santykius ir jausmus?“. „Stiklo valgytojai“ iš tiesų yra ne kas kita, kaip nauja technologija, pakliuvusi į blogas rankas.

„Smegenų plovimas“ asmeniniais tikslais: amžina tema. Derinama su karštligišku bėgimu per kafkišką pasaulį, kur viskas yra ne taip, kaip atrodo, „Stiklo valgytojai“ yra mūsų laikų parabolė, kur kankinimai vyksta politikų salonuose, o slaptosios tarnybos užsako bandymus su žmonėmis. Tačiau visų pirma ši knyga – tikra skaitymo šventė, jei tik ištversite šį maratoną.

Šio knygos nepasiimsite į paplūdimį. Sodri kaip Dikenso romanai, ji priverčia prakaituoti skaitytoją, turintį vienu metu atsiminti tuziną veikėjų, besivadinančių Rodžeris Baskombis, ponia Laker-Sforca ar grafas Dorkančas. Greitai skaitant, dingsta pusė intrigos.

JAV „Stiklo valgytojus“ greitai imta lyginti su klasikais. „Publishers Weekly“ knygą pavadino „Jules‘o Verne‘o ir Frankenšteino nuotakos mišiniu“, „Washington Post“ įžvelgė „sąsajų su Šerioku Holmsu ir „Plačiai užmerktomis akimis“, paskutiniu Stanley Kubricko filmu. Viena Holivudo studija nusipirko teises. Tačiau apie tai G. Dahlquistas dar vengia kalbėti: „Jie nori apie tai pranešti patys.“

Antrą dalį, „Stiklo valgytojų“ tęsinį, jis baigė šiandien po pietų. „Čia“, sako jis, plekšnodamas per savo nešiojamo kompiuterio krepšį. Romano tęsinys 2008 metais turėtų pasirodyti Didžiojoje Britanijoje, o rudenį – JAV.

Ką tik iškepto multimilijonieriaus gyvenimas mažai kuo pasikeitė. Jis tebegyvena tuose pačiuose apartamentuose Devintojoje aveniu, sėdi toje pačioje kavinėje. Toliau rašo pjeses, šiuo metu – apie karą Irake. Ir klausia savęs: „Kaip po viso to grįžti į normalų gyvenimą?“

Šį klausimą užduoda ir panelė Templ pačiame pirmame knygos skyriuje.