Tiesiogine prasme prisimindama pernykštį sniegą, priminsiu, kad šiemet per Vilniaus knygų mugę geriausia praėjusių metų knygą išrinkta Sigito Parulskio „Sraigė su beisbolo lazda“. Nebesiimsiu rašyti jos recenzijos, ne toks šio teksto sumanymas. Bet tai – proga iškelti platesnę problemą: ką reiškia „geriausia“ ar „populiariausia“ knyga?
Pradėkime iš tolo. Jei atvirai ir susidomėję išklausome, ką mums sako kitas žmogus – nesvarbu, bičiulė prie puodelio arbatos, dėstytojas paskaitoje, mama telefonu, politikas televizijos debatuose, – tai suteikiame tam žmogui galią pakeisti ir mūsų pačių nuomonę. (Nebūtinai iškart puolame ją keisti, bet tokia galimybė visada yra.) Tas pats galioja ir knygoms: skaitydami knygą, suteikiame jos autoriui galią keisti, formuoti mūsų nuostatas, nuomones ir įsitikinimus. Tik knygų atveju ta galia, viena vertus, didesnė, kita vertus, ne tokia akivaizdi. Skaitydami knygą, išlaikome dėmesį daug ilgiau negu paprastame pokalbyje, be to, neturime galimybės pasitikslinti, ko nors paklausti ar atsikirsti. Kartu, aišku, suprantame, kad jei mamai būtinai reikia mus įtikinti nepamiršti valgyti daržovių, o politikas su mumis apskritai nesikalbėtų, jei nenorėtų užsitikrinti mūsų balsų per rinkimus, knygos autorius tokių akivaizdžių tikslų neturi. Jis ar ji dažniausiai ir pats tiksliai neįvardytų, kodėl parašė knygą, ir galima tik apytiksliai įžvelgti priežastis – išsakyti, kas „ant širdies guli“, išlieti susikaupusią kūrybinę energiją, kažkuo pasidalyti, atkreipti į kažką dėmesį. Postmodernistai iš dalies teisūs sakydami, kad parašyta knyga gyvena atskirą gyvenimą nuo savo autoriaus, kad skaitytojai neišvengiamai ją interpretuoja vis kitaip, vis savaip, kartais supranta ne taip, kaip autoriaus pageidauta, kartais – net visai priešingai.
Tačiau naivu įsivaizduoti, kad autoriai – tik kažkokios dialogo funkcijos, anoniminės figūros be kūno ir sielos. Jei tikrai taip būtų, jie nepasirašytų knygų tuo pačiu vardu ir pavarde, kuriuo pasirašo imdami banko paskolą ar atsiimdami siuntinį pašte. O galbūt išvis jų nepasirašytų. Kiekvienas autorius, kuris nusprendžia paviešinti savo kūrybą (tai ne visai tas pats, kas tiesiog kurti; kiekvienas, kada nors siuntęs rankraštį leidyklai, žino, kad tai – visai atskiras apsisprendimas, lydimas ir vilties, ir abejonių, kad kartais tikrai kyla pagunda palikti rankraštį „stalčiuje“, kad prieš rodant viešumai, norisi penkiolika kartų parodyti šeimai ir draugams, o kartais priešingai – pasirašai autorinę sutartį ir tikiesi, kad močiutė kaime tavo knygos tikrai neskaitys) yra vedamas šiokios tokios garbėtroškos. Savaime tai nereiškia nieko bloga. Garbėtroška – normali žmogiška būsena, kuri dažniausiai reiškia tiesiog norą būti pripažintam už tai, ką padarai gerai, ir pažadą prisiimti atsakomybę už tai, ką padarai blogai. Taigi net jei pripažinsime, kad knygos autoriaus tikslas truputį kitoks, negu politiko prieš rinkimus, kai kas bendra vis dėlto esama: noras būti išgirstam ir pastebėtam, noras įgyti minėtosios galios.
Pagal tokią logiką populiarios – ar „populiariausios“ – knygos autorius yra labai įtakingas žmogus. Jis ne šiaip sau gauna tribūną, ne šiaip sau yra išklausomas, bet iš tikrųjų veikia daugybę žmonių – ir sočiai patenkina garbėtrošką. Kitaip sakant, jis įgyja autoritetą ir neišvengiamai tampa viešu asmeniu – lygiai taip pat kaip savo kandidatūrą iškėlęs politikas.
Su tuo galima daryti ką nori. Angelina Jolie rūpinasi viso pasaulio našlaičiais, o Johnas Grishamas „paskolina“ savo autoritetingą pavardę ir talentą programai, kovojančiai prieš mirties bausmę. Tai nereiškia, kad jie – geresni žmonės negu mes visi. Jie tiesiog žino, ką reiškia autoritetas. Jie žino, kad turėdami įtakos, gali būti pavyzdžiu ar teikti įkvėpimą, padėti atkreipti dėmesį į tai, kas jiems atrodo svarbu. Jie žino, kad kai jie kalba, jų klausomasi.
Būtent to nevalia pamiršti jokiam viešam asmeniui. Kalbant apie populiarumą, žodis „įvaizdis“ dažniausiai vartojamas turint galvoje kažką dirbtina, sukurta – daugiau ar mažiau – tyčia ir profesionaliai. O aš manau, kad tai – klaida. Įvaizdžio turėjimas viešam asmeniui yra neišvengiamas. Jei esi matomas, negali atrodyti „joks“. Laikysena „spjoviau aš ant tų įvaizdžių“, kaip ją interviu žurnalui „Žmonės“ išreiškė populiariausias praėjusių metų Lietuvos autorius, taip pat, nori nenori, yra įvaizdis. „Spjovėjo“ įvaizdis. Vienintelis rašytojas, neturintis įvaizdžio, yra Thomas Pynchonas, bet tik todėl, kad jis iš tikrųjų yra nematomas – paskutinė žinoma jo nuotrauka daryta šeštame dešimtmetyje, jis niekada neduoda jokių interviu, neateina atsiimti apdovanojimų ir net „Simpsonuose“ jis nupieštas su popieriniu maišeliu ant galvos. Tai, žinia, taip pat yra įvaizdis – „Paslaptingojo rašytojo“, bet tai vienintelis tikras būdas netapti viešu asmeniu ir leisti už save kalbėti vien tik savo kūrybai.
Jei tai, ką parašiau, atrodo akivaizdu ir savaime suprantama, tai tik todėl, kad tuojau pasakysiu labai nemadingą žodį: atsakomybė. Kiekvienas viešas asmuo yra atsakingas už savo įvaizdį – privalo visada galvoti ką kalba ir ką daro – bent jau viešai. Ta atsakomybė nėra kokia nors abstrakti moralinė sąvoka. Moralinę atsakomybę už savo veiksmus jaučia kiekvienas žmogus, tai vadinama sąžine, ir nėra žmogaus, kuris jos neturėtų (net jei kartais atrodo ir kitaip). Bet viešas asmuo visada yra teisiamas.
Štai čia ir matau problemą su Sigitu Parulskiu. Nemanau, kad tai jo paties problema. Neimsiu davatikiškai skaičiuoti svetimų nuodėmių, nei gyvenime, nei literatūroje. Gyvename demokratijoje ir tuo didžiuojamės, tad nevalia pamiršti žodžio laisvės ir teisės turėti ir išsakyti savo nuomonę. Taip pat nevaizduosiu psichoanalitikės ir netyrinėsiu asmenybės ar kompleksų. Ir nors manau, kad sakyti „Parulskis nekaltas, aplinka kalta“ – pernelyg paprasta, iš tikrųjų „esmė musyse“.
Jei politikas išdrįstų palyginti Šv. Raštą su „nuogų bobų žurnalu“, jam tai prilygtų karjeros savižudybei. Ką ten politikas, dažnas mūsų net bičiuliui ne taip lengvai atleistų tokį pareiškimą. Nebūtinai iš kokių nors davatkiškų paskatų, noro primesti savo įsitikinimus ar panašiai, o tiesiog todėl, kad taip kalbėti nemandagu ir nepagarbu. Net jei tikrai neįžvelgi jokios kitos Šv. Rašto vertės, kaip tik pornografinę, ir tikrai nori apie tai diskutuoti, turi tiesiog atidžiau rinktis žodžius. Bet kai tai daro Parulskis, jis susilaukia pripažinimo ir šlovės. Kaip paaiškinti tokius dvigubus standartus? Kodėl su rašytojais siejame kitokius lūkesčius – ir čia kalbu ne vien apie skirtingą jų vaidmenį, bet ir skirtingą idėjinį turinį – negu su kitais viešais asmenimis?
Čia būtina padaryti vieną išlygą. Jokiu būdu nemenkinu, pavadinkime, „šoko literatūros“. Iš dalies todėl, kad gyvename demokratijoje ir t. t. – žr. aukščiau, – bet taip pat ir todėl, kad ji tikrai turi savo vietą kultūroje. Kad ir kokių nemalonių pojūčių sukeltų Bretto Eastono Elliso ar Henry‘o Millerio kūryba, turime teisę jos neskaityti jei nepatinka, bet neturime teisės jos drausti ar niekinti. Bet „šoko literatūra“ ją vadinu ne šiaip sau. Ji skirta šokiruoti, išreikšti kraštutinį nepasitenkinimą – pasišlykštėjimą, pasipiktinimą, vadinkite, kaip patinka – kokiu nors aplink regimo pasaulio aspektu. Kitaip sakant, maištauti. Ji gali būti populiari kurioje nors visuomenės grupėje, tapti balsu tų, kurie tą nepasitenkinimą ypatingai junta. Pratęsiant palyginimą su politikais, net ir tokie radikalai kaip Mindaugas Murza ar Vytautas Šustauskas turi rėmėjų. Tačiau ji negali būti populiariausias visuomenės balsas. Tai reikštų, kad visa visuomenė yra nepatenkinta gyvenimu – ir visuomenė imtųsi ką nors keisti, tad nebebūtų nepatenkinta, ir „šoko literatūra“ nebebūtų jos ruporas.
Prieš ką maištauja Parulskis? Lengviausia būtų pasakyti, kad prieš nieką. Kad nėra kuo skųstis, kad niekas šiandienėje Lietuvoje nenusipelno būti šitaip „apspjaudytas“. Bet tai ne visai tikslu. Iš tikrųjų Parulskis kalba už tuos, kurie maištauja prieš viską. Prieš valdžią, prieš visuomenę, prieš Bažnyčią, prieš... Dievą. Prieš patį gyvenimą.
Ar tai reiškia, kad visi, rinkusieji jo „spjaudalų“ knygą populiariausiąja, yra taip baisiai nepatenkinti gyvenimu? Manau, kad ne. Jei taip būtų, tas maištas prasiveržtų begale kitų būdų, ne vien SMS žinutėmis ar balsais internetu. Čia reikia kalbėti apie Parulskį ne kaip apie rašytoją, o kaip apie Rašytoją.
Lietuvoje egzistuoja toks daiktas kaip Rašytojas iš didžiosios raidės. Sakau „daiktas“, nes tas Rašytojas tikrai nėra žmogus. Jis – tokia ore tvyranti idėja, sudaryta iš visuomenės lūkesčių apie tai, ką rašytojai turėtų daryti. Bėda ta, kad „rašyti knygas“ atsiduria kažkur tarp kitko. Rašytojai iš didžiosios raidės Lietuvoje privalo (apytiksliai prioritetų tvarka): būti alkoholikai, gyventi „netvarkingai“, „nestandartiškai“, t. y. dažnai keisti žmonas, turėti daug nesantuokinių vaikų ir jais nesirūpinti, lankytis „Suokalbyje“, neturėti pinigų, pasakyti gilių filosofinių minčių, kai žurnalistai paprašo, būti parašę vieną kitą knygiūkštę, tegu ir prieš dvidešimt metų. Šaipausi, bet tik truputį. Bet iš tikrųjų rašytojai – ar „menininkai“ – visuomenės lūkesčių yra tikrai spraudžiami į stereotipus turbūt labiau negu politikai ar verslininkai. Man regis, įtariu, kodėl.
Dar ne taip seniai Lietuvoje buvo metas, kai kiekvienas sveiko proto žmogus tikrai buvo nepatenkintas kone visais gyvenimo aspektas ir pagal galimybes maištavo. Tik maištauti tada akivaizdžiai buvo prieš ką. Buvo tikras priešas – okupantas, draudžiąs ir skriaudžiąs neteisėtai ir nepagrįstai. Manau, kad šiandienis prieš visą pasaulį maištaujantis Rašytojas yra eilinis tų laikų pėdsakas mūsų – atsiprašau už psichoanalitinį žargoną – kolektyvinėje sąmonėje. Rašytojai, kurie normaliomis sąlygomis iš esmės tiesiog aprašo, komentuoja pasaulį, kaip jį regi, tada tikrai neturėjo ką daugiau pasakyti, kaip tik lieti nuoskaudą, nepasitenkinimą ar tulžį. Ir nors dabar mūsų gyvenimas ne tik geresnis, bet ir gerokai įvairesnis, kai kurie rašytojai ir toliau savo vaidmenį mato vien kaip skundų balsą. Iš inercijos, iš įpročio būtent ta literatūra mums atrodo „tikroji“ ar „aukštoji“ – visa kita skubiai nurašome į „popsą“. Todėl, išsitraukę kapitalizmo dovanotus mobiliuosius telefonus, dalyvaujame demokratijoje už litą ir balsuojame už šią literatūrą, nes ji atrodo „rimčiausia“.
Bėda tik viena. Penkiolika metų patirties – aiškiai per mažai, kad suvoktume pačią demokratijos esmę: ji – mūsų. Ir ta netikusi valdžia, ir ta smunkanti ekonomika, ir ta beskonė visuomenė yra mūsų ir mes. Kitaip negu tada, kai beveik visas gyvenimas buvo primestas iš šalies, dabar pykti, burnoti ir maištauti galime tik prieš save ir saviškius. Demokratija automatiškai reiškia, kad galime pakeisti tai, kas mums nepatinka. Kad ir kaip įnirtingai Parulskis aiškintųsi nesąs toks impotentas, kaip jo personažai, jis šaudo tuščiai. Kai jis spjaudosi ir mojuoja beisbolo lazda, jis talžo tuos pačius savo skaitytojus, kurie renka jį populiariausiuoju. Kad ir kaip žiūrėtum, skamba paradoksaliai.
Tą ir turėjau galvoje, kai pažadėjau redaktoriui tekstą „apie tai, kaip Parulskis nuodija tautą“. Nežinau, sąmoningai ar ne, bet jis kursto bejėgiškumą. Jis kursto nusivylimą, nepasitenkinimą visais ir viskuo, bet pamiršta pridurti, kad tarp tų visų esi ir tu pats, tamsta skaitytojau, su rankomis, kojomis ir galva, su gabumais, laiku ir energija. Jis parankus tinginiams – tiems, kuriems lengviau dejuoti negu eiti dirbti Tėvynės ir savo labui. Man nejauku pagalvoti, kad Lietuvoje tokių dauguma.